Tikrovės suvokimas

„Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o iškelia mūsų sąmonę į suvokimo viršūnę“
J. Reichlinas „De Arte Cabalistica“

Mes esame visiškai mums nesuprantamame pasaulyje, kurį mes tiriame savo penkių jutimo organų pagalba. Tai, kas iš išorės patenka į mūsų jutimo organus, apdorojama mūsų smegenyse, kurios sintezuoja ir pateikia mums šią informaciją mūsų pasaulio vaizdo formoje. Tokiu būdu, tai, ką mes įsivaizduojame esant mus supančia tikrove – yra ne daugiau nei mūsų neištobulintų jutimo organų išorinės šviesos interpretacija.
Iš tiesų tai tiktai bendros pasaulio sandaros fragmentas. Tai reiškia, jog tai, ką mes jaučiame – tik maža mus supančios tikrovės dalis. Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, tai iš visos mus supančios aplinkos mes išskirtume kitokį fragmentą, t. y. šį pasaulį suvoktume kitaip. Mums atrodytų, kad mus supantis pasaulis pasikeitė. O iš tikrųjų tai keistumėmės mes patys, mūsų suvokimas, o pasaulis liktų tas pats, nes mūsų išorėje egzistuoja tiktai paprasta, aukščiausios kokybės Gamtos šviesa.
Mes jaučiame, kaip mūsų organizmas reaguoja į kažkokį tai išorinį poveikį. Viskas priklauso nuo mūsų jutimo organų jautrumo. Jeigu jie būtų jautresni, mes jaustume atomų, atsitrenkiančių į mūsų kūną, smūgius. Mes galime studijuoti, pajusti, suvokti ne pačius objektus, o jų sąveiką, ne esmę, o jos išorinę formą ir medžiagiškumą. Taip pat ir visi mūsų sukuriami prietaisai registruoja ne patį veiksmą, o savo reakciją į jį.
Visa, ką mes norėtume žinoti apie mūsų pasaulį tam, kad suprastumėme savo egzistencijos prasmę jame, priklauso nuo tų suvokimo ribų, kuriose mes esame, nuo mūsų klausimų. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis, mūsų įgimtos savybės, diktuoja mums žingeidumo lygį. Gamta, užprogramavusi mūsų savybes, tarytum iš vidaus diktuoja kuo domėtis, ką studijuoti, pažinti, atrasti. Iš tiesų Gamta veda mus Savęs pažinimo keliu.
Įvairūs žmogų studijuojantys mokslai sužino tik šį tą apie jį patį. Tačiau tai, kas yra už žmogaus ribų – lieka nepasiekiama. Todėl mūsų gyvenimo prasmės klausimas negali būti išspręstas mokslų pagalba. Kadangi mokslai negali atrasti ko nors už mūsų ribos, o tik tai kas susiję su mūsų fiziologija, su mūsų jutimo organais, su mūsų prietaisais, su mūsų prietaisų ir mūsų pačių reakcijomis į išorinį pasaulį.
Aštriausi globaliniai žmonijos klausimai – gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis – gali būti suvokti tiktai išoriniu suvokimu. Ne mūsų reakcijų į išorinį pasaulį atradimų ir tyrimų, o objektyvių žinių apie išorinį pasaulį pagalba. O būtent tai ir nepasiekiama įprastu mokslinių tyrimų keliu. Tiktai po to, kai žmogus „išeina“ („išeina“ - čia turimas galvoje kokybinis mūsų pasaulio žmogaus patyrimas esant įprastom gyvenimo sąlygom) į aukštesnį pasaulį, jis kaip dovaną gauna objektyvios tikrovės suvokimą: kas iš tiesų ir kaip egzistuoja jo išorėje.
Yra metodas, kurio pagalba galima gauti visą informaciją apie visą pasaulio sandarą, t. y. išeiti iš žmogiškųjų pojūčių rėmų ir pajusti tai kas vyksta už jų ribos. Šis metodas vadinamas Kabala (heb. kabala „gavimas“), o jį įsisavinęs žmogus - kabalistas.