Ar jums patiktų toks šlamštas?  O gal ne? pasakykit?

      -    Tavo tokios nuostabios lūpos, ar tai žinai?
      -    Taip
- O akys, ar žiūrėjai pastarąją valandą į veidrodį?
- Tu verti mane rausti...
- Kodėl taip kalbi? Tu verta visų pasaulio eilių, kokios tik yra sukurtos didžių poetų.
- Aš tikrai raustu.
- Leisk įsegti tau gėlę į plaukus, nes jei to nepadarysiu, aš tikrai numirsiu.
- Dieve, tu toks mielas.
- Na, tai kaip?
- Gerai, tik greitai.
- Tačiau pirma turi atrakinti vartus, už kurių aš klupiu.
- Tu tikrai klupi? Aš tavęs nematau.
- Patikėki manimi, mano širdies karaliene, klupiu, nelyginant kalnai klūpi ant nepajudinamos žemės.
- Tačiau tavo balsas, jis kažkoks keistas.
- O ne, tau tik taip atrodo. Jis toks pats kaip ir vakar, ir užvakar...
- Bet kodėl pas mane ateini tik naktimis? Nejau dieną taip sunku? Ir kodėl būtent dvyliktą? Kodėl pakeli mane iš saldaus miego?
- Mano karaliene, tu nė neįsivaizduoji, bandau ateiti dieną, tačiau tavo tėvas. Jis toks...
- Rūstus?
- Taip. Neprileidžia manęs nė per atstumą. Vakar pagrasino: ,, - Jei dar kartą nors per šimtą pėdų prisiartinsi prie šios tvoros, būsi nudėtas, arba perkąstas skalikų”
- Jis tikrai taip pasakė?
- Na, kam man tau meluoti. Jis dar pasakė ,, Tu tos kalės negausi niekada”
- Ką!? Mano tėvas taip pasakė?
- Būtent taip.
- Tu mane gąsdini.
- O, manoji karaliene, prašau, atverk greičiau vartus, netrukus prašvis, ir išnyks toji paslapties skraistė, kuri taip stipriai žadina jausmus.
- Tačiau kas gali pasikeisti saulei patekėjus? Tu kažkoks keistas. Ir dar pasakei man tokį dalyką, kad net nežinau, kaip į visą tai reaguoti.
- Prašau manoji, lakštingala, atverk vartus ir tau paaiškinsiu. Leisk tave apgaubti jausmais, juk taip rizikavau čia patenkant.
- Ne, atleisk. Tu keistai atkaklus. Ir kalbi tokius dalykus. Aš netikiu kad mano tėvas taip galėjo... – Stoja trumpa pauzė. Moters ausys išgirsta keista krebždesį, sklindanti iš kitapus vartų.
- O dabar, paklausyk  manęs, šliundra. Jei neatversi šių  prakeiktų vartų dabar. Kitą naktį aš ateisiu su savo broliais ir juos išgraušiu dantimis. – Vyro balsas pamažu kimsta, nelyginant apimtas pasiutimo priepuolio.
- Prakeiktoji, atverk greičiau duris, nes jei to nepadarysi...- Moteris ranka užsidengia burna ir atatupsta pasileidžia link savo dvaro durų.
- Girdi, šliundra, ateisiu su savo broliais. Gali Neįleisti, bet tu labai stipriai pasigailėsi.- Vyriškio balsas virsta nelyginant į urzgiančio šuns, kol pagaliau nutyla.

*  *

Netrukus, rytuose, už miško pateka saulė. Moteris užsidariusi savo miegamajame ir sugniaužus pagalve linguoja pirmyn atgal. Nuo jos dailaus veido nurieda ašara ir atsimuša į šilkinę antklodę. Moteris verkia, nes žino, jog vyriškis savo pažadą tikrai  ištesės. Ji tuo įsitikinusi. Kiekvieną naktį jie čia sugrįžta ir bando patekti vidun. Verjesuelai tai ne naujiena, tačiau ji niekaip negali atsispirti viliojančiam Maskitų balsams, kuriais jie dengiasi bandydami patekti kitapus vartų. Moteris, kaip niekad stipriai suvokia kokia ji silpna ir dar stipriau suspaudžia pagalvę..


Rytas.
Šiaurinis Miestelis.
Senasis Dvaras.

Menulį paslėpė dangus, kurį jau nušvietė pirmieji saulės spinduliai. Debesys pragiedrėjo ir pro Verjesuelos miegamojo langą į kambarį pateko skaidri rytmečio šviesa. Ji tik dar labiau paryškino lyg tol tamsoje nepastebėto pritrenkiančio moters grožio. Verjesuela miega iki pusės užsiklojusi pilka šilkine antklode. Jos tamsūs plaukai išsisklaidę ant plačios pūkinės pagalvės. Daili moters koja kyšo iš po paklodės taip ir nespėta uždengti. Pastaroji naktis Verjesuelai buvo tiesiog klaiki, tad atsigulusi į lovą ji netrukus užmigo nelyginant kūdikis. Pritrenkiančiame moters veide, liko vakarykščių ašarų palikti takeliai, kurie driekiasi nepakartojamu, aistringu jos skruostu. Tačiau regis šįryt dvare miega tik ji viena. Visi jau seniai atsikėlę.


*  *  * 

Verjesuelos tėvas geria kavą valgomajame ir žiūri pro langą į lauke dirbantį sodininką. Jis griebia pageltusius rudeninius lapus.  Lauke tvyro tirštas rūkas. Jis tarsi rankom apglėbia senas dvaro vartų kolonas, bei laikrodžius įtvirtintus jų viršuje. Pagaliau miškas, stūksantis kitapus ežero pamažu dingsta iš Samanuelio akivaizdos. Ji uždengia į baltą skraistę panaši migla.  Vyriškio žvilgsnis paskendęs, kažkur tolumoj. Jis niekaip negali pamiršti to keisto raštelio rasto po durimis praeitą vakarą. Jis jį pakelia ir dar kartą perskaito:

Tavo dukra paleistuvė, visas kaimas tai žino.
Ji duodasi su visais ir visada.
Ar žinai, ką galvoja apie ją Klebonas?
Jis galvoja, jog ji paleistuvysčių demonas.
Mes nesuprantame, kaip tu galėjai ją taip išauklėti.
Tačiau ateis diena, kai pats suprasi,
kokį padarą tau pagimdė ta prakeiktoji...

Virpančiom rankom vyriškis  numeta raštelį ant žemės ir atsistoja trenkdamas kumščiu į didžiulį pailgą valgomojo stalą. Prakeikti bažnytkaimio ,,plekininkai”- štai pirmoji mintis šiandien šovusi jam į galvą. Dykaduoniai, kaip ir visas šis miestelis. Palaidų liežuvių krūva. – Bet visgi šios mintys Samanuelio nenuramina ir žilstelėjęs stambaus sudėjimo vyriškis pasileidžia laiptais viršun, link Verjesuelos kambario. Durys užrakintos. – Taip, o ką tu manei? Ji kitokia nei jie sako? Kam tavo dukrai užsirakinėti nuosavame name? Ir ar ne keista girdėti jos žingsnius po dvyliktos nakties? Nejau taip niekad ir nepažiūrėsi kur ji eina? Nejau būsi BLOGAS TĖVAS ir leisi jai NUSUKTI ŠUNKELIAIS?-Be paliovos į ausį šnibždantis balsas, išlėto įgauna didžiulį garsą ir Samanuelis neiškentęs kumščiu kelis kartus stuktelį į dukters duris. – Tyla. Po keli akimirkų tėvas stukteli dar. Tačiau regis to daryti nereikėjo, vos įpusėjus jis pajuto, kaip rankena pamažu sukasi. Durys atsivėrė.
Už tamsių durų su nuostaba veide stovi Verjesuela ir trinasi akis.
- Ko norėjot tėve?
- Ar tiesa?
- Kas?
- Ar tiesa ką apie tave šneka žmonės?
- Apie ką jus, tėve? Dar labai anksti. Apie ką jie gali šnekėti?- Verjesuelos akys pamažu merkiasi tarsi parodydamos, kad ji dar nori miego ir kad tėvas paliktų ją ramybėje.
- Ne, tu taip lengvai neišsisuksi. Perskaityk, ką radau po vartais. Skaityk. Samanuelis ištiesia ranką su laišku galutinai išsklaidydamas dukters miegą. Moteris į rankas paima suglamžyta popieriaus lapą ir perskaito tai kas jame parašyta.
- Tėve, tai netiesa, kaip jūs galite tikėti šiais paistalais??? Kam man, suaugusiai moteriai elgtis kaip vaikui? Na kam man ? tėve. Koks tikslas taip elgtis?
- Tai tu man ir paaiškink, juk tokių raštelių niekas veltui nenešioja ir nekišinėja po svetimom durim. Ar ne taip?
- Taip, bet...
- Daugiau nieko nenoriu girdėti, šiandien lieki namie, kad nė kojos nekeltum laukan, girdi?
- Tėve, gal jūs pamiršote, kad man jau dvidešimt treji?
- Kaip drįsti su manimi ginčytis?
- Ne, to nebus, aš turiu darbą ir į jį eisiu! Ir man nusišvilpt į tai ką, jūs radot ir ko neradot. Visą
- tai grynų gryniausias melas. Kodėl jie nieko nerašo apie jūs, tėve? Gar ir jūs ne tyčia pasimylite su miestelio moterimis?- Samanuelis pakelia ranką, tačiau taip ir nepajėgia suduoti dukrai. Vyriškio žvilgsnis tarsi sustingsta ties Verjesuelos kojomis, o pastaroji išdumia iš kambario ir stipriai trinkteli taip stipriai, kad bet kuris buvęs patalpoje žmogus krūptelėtu, bet tik ne Samanuelis, jis per daug paniręs į transą, jog girdėtų kas vyksta aplink jį. Jo tėviškas autoritetas visiškai pažemintas, ir tai dar labiau paryškino ,,nebilus durų” uždarymas.
- Kaip tu žemai puolei. Tu silpnas bevalis, dukters išauklėti nemokantis tėvas. Girdi mane ? Taip tu, tas žilas vyriškis nešiojantis juokingą barzdą, Girdi ką tau sakau? Tu nė velnio neišmanai apie tėvystę.
- Bet jei tie žmonės meluoja ko nors pavydėdami?
- Nenusišnekėk, po galais, kam jiems tai daryti ? atsakyk man ? nors vieną  svarią priežastį man pasakyk.
- Bet tada ką man daryti? Kai ji grįš pasikalbėk su ja. Girdi? Neleisk nutrūkti paskutiniam ryšiui, kuris tebelaiko jus  drauge, antraip ji tikrai susiras kokį nors vietinį ir paliks tave vieną šiame milžiniškame pastate, o tu juk nenori likti vienas tiesa? Tiesa?
- Taip po velniais. Taip, aš nenoriu likti vienas.
- Nes vienatvė tai...
- Pražūtis suryjanti sielą.
- Taip...

*  *  *

Verjesuela vienais apatiniais pasileido iš dvaro link skardžio, kuris skiria ramiai tekantį upelį nuo šio didingo kiemo. Bebėgant jos plaukais žaidė vėjo gūsiai, tai stiprėjantys, tai vėl silpnėjantis. Jos žydros akys kol kas tematė nesibaigiantį tirštą rūką, kuris dar labiau  išryškino gundantį moters  ,sioletą ,’’ Jos nuogos pėdos glaudėsi prie drėgnos žolės, o krūtinė tai pakildavo tai vėl nusileisdavo.
Pagaliau sekdama savo atmintimi, ( nes ką nors įmatyti buvo labai sunku) pagaliau pasiekė prieplauką ir išlėto prie jos nusileido. Priešais matėsi, kaip rytinis vėjas žaidžia su upės paviršiumi, keldamas joje mažytes bangas, kurios Verjesuelai vis labiau ir labiau panašėjo į vilnos raštus. Moteris pažvelgė į saulę, kurį tik pradėjo savo darbą ir delnais užsidengė veidą. Atrodė jog ji verkia, tačiau taip nebuvo. Verjesuela mąstė apie popieriaus lapą kurį perskaitė prieš kelias akimirkas, mąstė apie savo tėvo žvilgsnį. Būtent jis šią akimirką labiausiai neramino jauną moterį. Tėvo žvilgsnis jis buvo toks... Piktas. O kartu ir graudus. ,,Pavargęs žvilgsnis” .- Būtent taip mintyse Verjesuela sugebėjo jį apibūdinti. O tie pikti žmonės, kurie ateina naktį, Dieve, šiąnakt vienas iš jų ateis su broliu. Net jei ir ne šiąnakt, tai vičvieną kažkada ateis.  Jie visada sugrįžta. Tarsi patvirtindama, jog tiktai taip bus moteris atsisėda. Dabar šaltą rytmečio karštį jaučia ne tik jos pėdos bet ir dailus užpakalis. Moteris atsidengia veidą ir iš naktinių kišenaitės išsitraukia sulankstyta popieriaus lapą į kurį įvyniota plunksna. Verjesuela išlanksto popieriaus lapą ir priglaudžia jį prie sulenktų kelių, kurie tikriausiai jau seniai išvarė iš proto ne vieną miestelio vyrą, įskaitant net patį Kleboną. Keli gilūs atodūsiai ir moters ranka pradeda vedžioti plunksną:

Mielas dienorašti, šiandien pirmoji diena, kai iš tikrųjų pajutau kokia esu silpna. Šis jausmas neapsakomas ir nepakartojamas. Jis baugus, bet kartu ir keistai malonus.
Šį ryt tėvas prikišo man neva paleistuvautu su miestelio vyrais. Manau bet kuris kitas tėvas Iš pradžių bandytų išsiaiškinti ar bent paklaustų ar tai tiesa, bet tik ne mano. Jis iškarto pareiškė didelį nepasitikėjimą ir leido man suprasti, jei šiandien nepaklausysiu jo liepimui neiti į darbą jo įtarinėjimai pasitvirtins. Be to, užvakar eidama link namų supratau, jog mane akimis seka kaimynystėje gyvenantis vyriškis , na žinai, tas kuris gyvena ne toli kalvos papėdės. Jis stebėjo mane pro langą nenuleisdamas akių. Gal būt jis vienas iš tų, kurie sugrįžta kas nakt?
Tačiau, brangus dienorašti, kaip atskirti kada jie tikri, o kada žvėrys? Kaip atskirti viliojančius jų balsus nuo plėšrių riaumojimų? Kaip? – Verjesuela pabraukia paskutinę eilutę ir padeda tašką. Dabar saulė kur kas smarkiau spigina ir pranašauja, jog bus puiki diena. Rūkas išlėto sklaidosi atidengdamas gražias horizonto linijas, už kurių prasideda miestelis.

Mander’ Li  miestelis jau nuo seno garsėjo gyventojų savotiškumu, netradiciniu mąstymu, bei žvelgimu į kitus žmones. Miestelio struktūra gan primityvi, bent jau žvelgiant iš pirmo žvilgsnio.
Miestelyje yra Centrinė alėja, kuria važiuojant galima pasiekti Centrinį paštą, bei tarnybinę stotį.
Pavieniai kiemai išsidėstę kiek nuo toliau, tačiau visai netoli nuo  pagrindinio vieškelio. Žvelgiant nuo žvyrkelio pusės namai regis stovi čia pat, tačiau patekus į vieną iš jų kiemų netrukus pasijaučia didžiulis atitrūkimas nuo visuomenės. Visur galioja savos taisyklės, kurias sustiprina vietiniai papročiai, o svarbiausia bažnyčia, stūksanti miestelio centre ir Klebonas, kuris visiems diriguoja savo pašventintu kryžiumi. Moterys čia suvaržytos. Būtinai turi paklusti vyro valiai, na o jei kuri nors nusprendžia pasipriešinti Vyriškis gali drąsiai pakelti ranką tardamas:
“Lai šėtonas palieka tave ramybėje”. – Pats pastorius yra pasakęs:
,,Jei jos jūsų neklauso padarykite taip, jog klausytų, juk jūs Katalikai”. Po šių žodžių Pastorius ištarė dar kai ką, tačiau to niekas neišgirdo. – “Po velniais” – tarė jis.
Vaikai čia taip pat ne visiškai laisvi. Vakarais jie privalo skaityti šventąjį raštą  ir stengtis gyventi pagal dešimt Dievo įsakymu, nekalbant apie reguliarų ėjimą į bažnyčią, bei klebono sodybos aplinkos tvarkymą. Nepaisant to, jog gal būt klebonas vienas iš pirmųjų prisidėjo prie biblijos iškraipymo, žmonės jo klausė ir jautėsi laimingi.

1750- taisiais viešojoje aikštėje čia buvo pakarta jauna moteris, kaip ir kelios prieš tai, už ne va raganiškus sugebėjimus. Paskutinioji buvo kaltinama nepilnamečio vaiko mokymu raganauti. Nors to niekas taip iki galo ir neįrodė: Vieni teigė , jog ji tiesiog kalbėdavosi su savo mokiniu papildomai mokydama jo, prancūzų kalbos. Sklinda kalbos, kad vaikis nenorėjo, kad tėvai sužinotų, jog jis visiškai nemoka gimtosios kalbos ir susitaupęs kelis auksinius nusprendė pasisamdyti repetitorių. Kiti teigė, jog tai buvo ne mokytoja o paprasčiausia moteris, kuriai patikdavo kalbėtis su berniuku. Tačiau 1750-tųju liepos ketvirtąją ji buvo pakarta.
Nežiūrint į tai ką kalbėjo ją pažinoję žmonės, vienintelis teisėjas tuo kart buvo Klebonas, nes kitaip paprasčiausiai ir negalėjo būti. Po jo ištartų tradicinių žodžių:
,,Ir jei šviesa tavęs nepasiekia, būk prakeikta”- Budelis nuleido svarstį.
Nuo to laiko moterys čia tapo dar budresnės bei atsargesnės. Kiekviena pamaldi šeima moko savo dukterų trijų pagrindinių dalykų:
Pirma: Būk kruopšti ir mokėk virti bei skalbti.
Antra: Mylėk savo vyrą, labiau už vaikus, nes nuo jo priklauso kaip į tave žiūrės kiti pasauliečiai
Trečia: Ilgai neištekėjus  būti negalima, nes žmonės pradės įtarinėti senmergyste, o tai kaip žinia nėra pats geriausias dalykas šiame miestelyje.
Štai viena istorija yra pamoka visiems miestelio pasauliečiams, kuri nutiko vienai damai, kurios vardas buvo Milagra.
Moteris gyveno viena atsiskyrusi nuo pasaulietinio gyvenimo ir rūpinosi tik savais reikalais. Jai visiškai nerūpėjo, kada vyksta pamaldos, patinka ji klebonui ar nelabai. Ji buvo naujų pažiūrų ir kūrybingos sielos moteris. Ir taisyklės šios, šiame miestelyje jei svetimos tarsi naktis buvo.

- mama, einu padžiausiu skalbinius, o tada pakinkysiu arklį ir važiuosiu į miestelį.
- Ko tau ten, dukra?
- Reikia nusipirkti naują lygintuvą, mūsų jau beveik baigia sudegti. Negaliu žiūrėti, kaip glamžosi paklodės
- Palauk, dukrele, šia tau penki sidabriniai, -Motina paduoda dukrai pinigus- Nupirk ir duonos
- Bet, mama, juk žinai, kad man nelabai nori parduoti. Praeitą savaitę, buvau užsukus pas *****  ir ***** man pasakė, jog duonos pas juos daugiau neverta važiuoti pirkti, kadangi, jie man neparduos.
- Kodėl dukrele?
- Kodėl, mama? O todėl, kad klebonas manęs nemėgsta. Kaip ir aš jo. Šypsosi visiems savo dirbtine šypsena, tačiau ar jie akli? Ar nemato, kaip jis išnaudoja vaikus, versdamas tvarkyti jo sodybą, ar nemato niekas tų moterų, kurios po pamaldų, paslaptingai ilgai neišeina iš bažnyčios. Viena mano draugė yra sakiusi, ne va tas kunigėlis, po pamaldų padaro vieną stiklinę Dievulio kraujo ir užsidaręs savo kambarėlyje kažkuo užsiima. Kažkuo labai jaudinančio, kad net už bažnyčios sienų aimanos girdisi.
- Dukra, Dieve mano, -motina persižegnoja- vaikeli, mes šias šėtoniškas blevyzgas iš savo galvos. Kaip tu taip gali piktnaudžiauti. Jėzus Marija. Kas ten per draugė, tokia atsirado? Ir kodėl tu klausaisi žmonių, kurie kalba šėtono lūpom?
- Mama, sakyk ką nori, tačiau mano nuomonės tu tikrai nepakeisi...
- Saugok Viešpatie, vaikeli. – Dukra ištiesia ranką ir atiduoda motinai atgal pinigus.
- Gali pasilikti. Duonos tikrai neparvešiu. Nepyk.
- Ak, vaikeli, kas tau darosi? Kodėl tu taip pasikeitei? Kur dingo mano maža dukryte?
- Gal ji užaugo?
- Jėzau, Marija... Man darosi negera.
- Tik nenumirk mama, Milagra mirkteli pamaldžiai motinai akį ir trinktelėjusi durimis išeina laukan...
-
Rytuose laukus  nutvieskė žalia spalva, kaip ir vakaruose. Birželio mėnuo žemdirbiam, tai puikus pasiruošimo mėnuo. Ilgėliau pasitarę tarpusavyje  jie supras, jog šią savaitę sėti nevalia nieko, nes keičiasi mėnulio fazės tačiau, ateinančia... O brol, visi kas tik juda ir yra neprasigėrę, ***** miestelyje kibs į darbą ir tebūna prakeiktos visos kliūtis, kurios stos vietiniams žemdirbiams po kojomis, kai jie kažką ruošias sėti. Dangus skaidrus ir pranašauja, jog ateinančią savaitę bus giedra ir gražu, šiame mažame miestelyje, tačiau kai pagalvoji ne tokiu ir mažu. Ar gi galima vadinti miesteli mažu kai jame gyvena trys tūkstančiai gyventojų? Neskaitant vietinių geradarių , prasigėrusių Donkichotų, bei siaubų... O jų pasitaikydavo ypatingai daug pavasari. Tarsi kurmiai iš žemės išlindę ir supratę, jog maisto atsargos jau senai pasibaigė, o ir degusis vanduo jau baigtas, jie nuspręsdavo imtis reikalo. Tokiu metu laiku, nieko vertingesnio, kieme geriau nepalikinėti, nes vieną rytą atsikėlus galima ir nerasti. Net vietiniai šuneliai mėgsta pradingti iš kiemo.
Tačiau, tai kas įvyko prieš gerą porą dienų švelniai nustebino kai kuriuos taikius gyventojus. Septyniasdešimtmetė Elena papasakojo savo anūkui apie nuotyki, kuris nutiko jos vargšei ožkai, na ir visai suprantama, jau tą patį vakarą apie tai žinojo visas miestelis. O buvo taip:
Pensininkė Elena atsikėlusi anksti ryte ir nuėjusi į tvartą, pažvelgusi į savo mylimiausią augintinį- ožką, suprato, jog naktį, kažkas lankėsi tvarte. Tai bylojo ir išsigandusios ožkos akys, bei virvė, per pus sutrumpinta, kad gyvūnas nejudėtu, kai kažkas įrodinės savo meilę. Persižegnojusi Elena nubėgo link savo trobelės ir pakėlusi anūką viską jam papasakojo.
- Čia reikia savo teisingumo- reikia kad pastorius tai sužinotų.

Vakaras. Pastorius viską sužinojęs taria:

- Sūnau, tavo močiutė sena. Ji ligota ir labai pavargusi. Mūsų miestelyje tokių dalykų tikrai nevyksta. O jei ir įvyksta, teisingumas nenaudėlių neaplenkia. Norėčiau pamatyti tą vargšą gyvuliuką, jei ką sakai yra tiesa.
- Taip, klebone, visiška tiesa. Jeigu turite laiko, man ir močiutei būtų garbė, jei galėtumėte užsukti.
- Rytoj rytą apsilankysiu pas jus. Ir pasikalbėsiu su tavo močiute, o dabar lėk namo, jaunuoli, jau vėlu.- Nepastebimai drebančia ranka, Klebonas paliečia vaikino petį ir palydi ji link bažnyčios durų.
- Tai, iki rytojaus, Klebone
- Taip, sūnau, iki rytojaus. – Vos pabaigęs sakinį, klebonas užtrenkia duris, prieš pat vaikino nosį.


-