Neklauso

(o čia ne išgalvotas)
čia buvo mano sapnas... aš tiesiog jį perpasakoju.

- Sėsk, imk raktelius ir važiuok.
- Ne, be tavęs nė iš vietos.
- Negirdėjai, ką sakiau?
- Aš nesugebėsiu po galais.
- Sugebėsi, ir dar kaip, važiuok.
- Taip, sūnau, girdėjai, ką tau sako tėvas, bandyk.
- Gerai. Bet, tėve, jei tu stovėsi lauke ir aš netyčia partrenksiu tave. Kas tada?
- Nesijaudink, taip tikrai nebus. Važiuok. Aš lipu lauk. – Tėvas išlipo iš mašinos tuo pat metu, kai mano ranka pasuko degimo raktelį. Variklis suriaumojo. Ratai pajudėjo iš vietos.
- Po galais, vairas neklauso, mintyse kartoju sau, ir jis tikrai neklauso. Bet, regis, jo pėdom seka ne tik akseleratorius, bet ir bėgiai, ir visa mašina įtartinai greitai krypsta į tėvo pusę. O Dieve, netrukus girdžiu lengvą smūgį. Automobilio sparnas paliečia  stovinčio tėvo kelius. Jis suklumpa. Užgesinu varikli ir išbėgu iš automobilio lauk. Motina sėdi ant galinės sėdynės ir rūko.
- Ar nieko neatsitiko?
- Ne, viskas tvarkoje.
- Tikrai? Tu paeini?
- Taip, žinoma, man nieko neatsitiko. Viskas tvarkoj. Sėsk į mašiną ir vėl bandyk. –Susilenkęs tėvas išsitiesia ir parodo man, jog jis gali eiti, nors ir šlubuoja.
- Aš daugiau nevažiuosiu.
- Negirdėjai, ką sakiau? Sėsk į tą prakeiktą automobilį ir važiuok. Pažvelgiu į mašiną. Iš jos pro atvirus langus laukan skverbiasi dūmai, kuriuos išpučia mama, užvertusi galvą į debesis.
- Taip, tėve. – Įsėdu į automobilį, užvedu jį ir pajudu iš vietos. Dabar man sekasi kur kas geriau. Mašina klauso. Iš lėto, bet klauso, tačiau ne ilgai. Vairas staiga vėl pamilsta tėvo pusę, ir šįsyk ratai pervažiuoja jau ir taip sutrenkta koją. – Pasigirsta riksmas. Dabar ir motina atsigręžia ton pusėn. Ji drauge su manimi išlipa iš mašinos.
Vaizdas tarsi plaukia pro šalį, kai pamatau gulintį tėvą.
- Greičiau nešam jį į mašiną.  – Paguldau tėvą ant galinės sėdynės ir į ausį sušnabždu:
- Viskas bus gerai, laikykis, aš tave nuvešiu į ligoninę, aš sugebėsiu. – Tačiau atsakymo taip ir nesulaukiu.
- Greitai užvedu variklį, nusispjaudamas į tai, ar nori klausyti manęs šis prakeiktas monstras, ar ne. Įjungiu pirmą pavarą ir nuspaudžiu akseleratorių iki galo. Dabar automobilis jaučia mano pasitikėjimą savim, ir niekaip negali sukliudyti pasiekti tikslo.  Pasiekti ligoninę.
Neprisimenu, kaip mes važiavome, bet nuvažiuojame. Tėvas jau po kelių akimirkų buvo sugipsuotas. Žinau tik tai, jog neradau nė vieno įbrėžimo ant baltų dažų, kai atgavau nuovoką. Vadinasi, vairavau gerai. Ir vairuoti aš moku. Po kelių dienų tėvą išleido iš ligoninės. Gipse jis praleido keturis mėnesius ir dešimt dienų. Na o aš prie vairo praleidau visą gyvenimą.