Pabaiga. (I dalis)

Miego metas.
Tušti šaligatviai, košiami aštraus žiemos vėjo. Žemę atšaldęs plonas sniego sluoksnis įrėmino, o mirksintis, lyg mirusius amžius menantis, gatvės žibintas išryškino vingiuojančias pėdas. Iš pirmo žvilgsnio tai primena kojų kovą. Lyg viena veržtųsi pirmyn, o kita iš visų jėgų mėgintų traukti atgal. Ir pirmoji laimi.
Kukli protestantiška bažnyčia, apšviesta skystos delčios. Tamsu languose. Tamsu duryse. Varpinėje. Kieme. Atrodo, kad Dievo darbo valandos baigėsi. Namai tušti.

Iš priestato, galinėje kiemo pusėje, pro uždarytas langines sklinda blausi šviesa. Girdimas popieriaus čežėjimas. Vartymas. Tušinuko skrebenimas. Čia atseka ir pėdos. Tamsus pavidalas sunkiai šnopuoja ir virpančiomis rankomis prisilaiko sienos. Riebiai nusispjovęs, tyliai pakrebždena lango rėmą, nerasdamas jėgų pasibelsti. Akimirkai abiejose lango pusėse įsivyrauja tyla.
Pasigirsta kiek nervingas barbenimas į stalą, tačiau neilgai trukus grįžta ramūs ankstesnieji garsai.
Figūra tyliai sugergždžia ir giliai, kiek įmanoma, įkvėpus trenkia į rėmą. Sukniūbsta.

Tylu. Nė viena lango pusė neišleidžia nė garso.
Viduje sujudimas. Tykią naktį sugriauna nerimastingas bruzdėjimas. Apverčiama kėdė. Krenta knygos. Dramatiškas atodūsis. Ir vėl tyla. Tik jau be išgąsčio. Pasidavimo, susitaikymo, pasiruošimo, maldos tyla. Lėti ir ramūs žingsniai durų link. Nukeliamas skląstis. Durys sugirgžda ties vyriais ir, nešinas žvake rankoje, pasirodo kunigas.
Figūra nejuda.
Kunigas, kiek pasvarstęs, prieina arčiau ir apšviečia gulintįjį. Liūdnai atsidusęs, užpučia žvakę ir dabar abu stovi apsigaubę nakties kamufliažu.
Visiška ramybė. Visiškas štilis. Pokalbis neprasideda. Pokalbis niekada neprasidės. Tokia draugija nesikalba. Ji visuomet žino, koks yra tikslas. Kokia bus pabaiga.

Kunigas, dar kiek pastovėjęs, neišlaikęs sudreba ir lėtai, braukdamas sniegą sutanos skvernais pasuka link bažnyčios. Atrakinęs duris, įžiebia degtuką ir pridega žvakę. Jis eina nepaprastai ritmiškai ir atlieka itin tikslius judesius, užeidamas į artimiausią klausyklą. Atsisėda. Mėgina pradėti vieną įprastų maldų, tačiau žodžiu tai buvo neįmanoma. Vos ištaręs pirmuosius, jis suprato, kad iki pabaigos valios neužteks. Turbūt, adresatas perskaitė padrikus įvairių tradicinių poterių kratinius ir suprato, kad jie nebus net išmąstyti.
Ir kunigas liovėsi. Atsiklaupė ant kelių, pamaldžiai sudėjo rankas. Įrėmė galvą į sieną. Kartojo vienus ir tuos pačius žodžius. „Tu suprasi, Tu privalai suprasti... „. Iki pat žingsnių. Jie sunkūs. Atrodo, kad, nors kojų kova tęsėsi, jos sutinka vienu klausimu - bažnyčios grindis reikia suskaldyti. Kiekvieną plytelę. Į begalę dalių. Paversti dulkėmis. Aštriomis dulkėmis, per kurias pamaldieji susipjaustys kelius. Tarsi grindys galėtų jausti skausmą. Tarsi tikintieji jo bijotų.

Abu klūpėjo skirtingose klausyklos pusėse. Kunigas atidarė langelį.
- Tebūnie pašlovintas, dvasininke... - tyliai nusijuokė figūra.
- Tebūnie prakeiktas. - ramiai atsakė kunigas.
- Prašau šiek tiek mandagumo, negana, kad nepakvietei į vidų nė dviejų kartų - nė vieno! - dar ir šalti palikai tamsoje. Ar taip šiais laikais elgiamasi su bažnyčios svečiais?
- Tu nesi bažnyčios svečias. Gal einam prie reikalo?
- Skubi... tavo vietoje neskubėčiau...
- Tu nesi mano vietoje.
- Dar ne... Dar ne... Ką gi. Nemėgstu visko taip paprastai... Tamsta - dievo tarnas, o ne koks... tarakonas!.. - Skardžiai nuaidi figūros juokas.
- Aš - ne, tačiau tu į jį kiek panašus.
- Ramiau. Tavo profesijos atstovui tai nedara.

- Tik pamanyk! Sielų ganytojas, sekmadienio didvyris pulkui davatkų! Už širdies griebiantys pamokslai, bjauriausių nuodėmių atleidimas! Ir dargi visiškas konfidencialumas! Kas prieš tave tie psichologai? Ekstrasensai? Gydytojai?! Ir visa tai be moters! Dievaži, profesija verta degančios kepurės nukėlimo!..

Kunigas ramiai uždarė langelį ir grįžo prie anksčiau pradėtos maldos.

Figūra vis augo ir augo. O kunigas nyko ir traukėsi. Kol galiausiai figūra užėmė visą bažnyčios erdvę, skardžiai juokėsi iš skylančių lubų skliautų, virstančių kolonų ir plyštančių šventųjų paveikslų.
Pažvelgusi į vis taip pat ramiai klūpantį žmogų - Dievo tarną - tai, kas iš jo liko, ir primynė koja su visa klausykla.
Ir liko tyla.
Figūra susitraukė. Ramiai įėjo į kitoje bažnyčios pusėje likusią sveiką klausyklą. Atsisėdo. Ir stengdamasi nutaisyti rimtą veido išraišką, tarė:
- Nusidėjau...

Skardus juokas darsyk užpildė sugriautą monumentą.