Kai susapnuoji
žalią pievos kraštą
rausvumą smilgų
saulei leidžiantis į tylą
įsiklausyk ar nešaukia
ir atsigręžki
tokie prisiminimai
niekad neišdyla
kai pamatysi
tolumoj suknelę margą
suabejosi ar tai gėlės
ar čia Ji tau moja
girdėti žodžiai
ir pažįstama melodija
kodėl tada taip sugelia
kad teks atsisakyti
tarsi nuodėmės
ar per daug tai
panašu į laimę
o tikimybė didelė
jei neprisimeni Jos veido
pabusi ne laiku
ir niekada daugiau
į tavo sapno pievą nesugrįš
nors už abejingumą
tau turbūt atleido
atmerkdamas akis
tu užtrenkei duris.