Kalendorius (labai nuotaikingas) :-) apie mažą mergaitę

Kalendorius

- Ar esi tikra savo pasakojimu, ir, svarbiausia, ar esi tikra,  kad nemeluoji?
- Taip. Visiškai, pone. Jei nenorit, neklausykit tokios liūdnos istorijos.
- Ne, aš noriu, tiesiog paklausiau tavęs, mergaite.
- Sėdėdama prie lango pakėliau  ranką, norėdama pasikasyti galvą ir pajutau, kaip kažkieno ranka palietė manąją,.
- O kas įvyko toliau?
- Na, ji suspaudė mano ranką, o baimė sukaustė mano kaklą, ir aš niekaip nepajėgiau atsisukti ir pažiūrėti, kas mane stvėrė.
- Kas vyko toliau?
- Na, po kiek laiko baimė pradėjo garuoti, o svetima ranka kaip laikė, taip laikė manąją stipriai suspaustą.
- Mergaite, kas vyko toliau?
- Aš pažvelgiau į ant rašomojo stalo stovinti Mocarto portretą ir pastebėjau, jog nedega žvakutė prie jo rėmų.
- O kodėl nepuolei žiūrėti, kieno ranka tave laiko?
- Nežinau, gal būt todėl, kad buvau labai susijaudinusi.
- Tačiau, mergaite, sakei, jog baimė pradėjo nykti.
- Taip, pone, baimė praėjo, o štai jaudulys - nė per kur !
- Tęsk, vaikeli.
- Kai pastebėjau, jog žvakutė užpūsta, prisiminiau, jog atėjo sekmadienis.
- O ką, taip nežinojai, kad sekmadienis?
- Ne, pone, mūsų šeima varganai gyvena, ir mes neturime pinigų nusipirkti kalendoriaus, tad gyvename pagal saulės dėsnius, o aš dar maža juos pažinti.
- Pasakok, kas vyko toliau.
- Na, pone, kai supratau, jog šiandien sekmadienis, baimė visiškai išgaravo.
- Kodėl?
- Todėl, jog supratau, kieno  rankos mane liečia.
- Na, ir kieno gi?
- Mano sesers.
- Ką?
- Taip, pone. Mes su sese susitarę, jog kiekvieną sekmadienį primename viena kitai paminėti didžiuosius kompozitorius.  Ir būtent pastarąjį sekmadienį aš pamiršau nueiti pas ją į kambarį ir pasimelsti drauge, tad ji atėjo mane pasikviesti, o sugriebė todėl, jog tėvai miegojo popiečio miego, ir namuose turėjo būti tyla.
- Tai kodėl, pas mus atėjai, mergaite? Kodėl sukėlei visus šiuos dėdes ant kojų?
- Nes dingo mano šuniukas. Jo labai didelės akys ir turi ilga uod.......