Kai apsidairai aplink

Nučiupinėtos knygos ašaroja,
rašalu tamsiu visus vilioja,
juoda ant balto nutapyta freska,
krenta žemyn ir dūžta po kojom,
ne kasdien išvysi angelo sparnus,
aplenkenčius piktus likimus,
dainuoti taip ir nepradėjus,
gieda gulbė paskutinę giesmę,
žino kas laukia, todėl nebijo,
prieš mirtį imti pasakyti tiesą,
sustoja čia akimirka svarbi,
bet kelias tęsiasi ir nelaukia,
kitų ratai šalia nuplaukia,
mintis vėl gimsta, tęsia kelią,
tu ir dainuoji šią dainelę.