Ylakių kapinės

Žmonių raudų ir praradimų takas
Koplytstulpiais apdaigstytas kaip rožėm
Tik artimųjų savo kas neteko
Giliai širdy įprasmina tą grožį

Šventi, gražiausi žodžiai nuo vaikystės
Vardai, darbai sušildę gimtą trobą
Mum niekada neleisdavo paklysti,
Visiems laikams šviesia viltimi apglobė

Dabar jau čia prie šių skulptūrų vietos,
Kur netoli gėlynai aitriai žydi,
Mes lig dangaus gražumo pakylėti
Savy įveikiam vergiantį pavydą

Ir per didžiausią ylakiškių šventę,
Kai atleidimo švento Roko meldžiam,
Mum mirusieji padeda gyventi
Ir į kiekvieno širdį pasibeldžia

Gija tvirta gyvuosius amžiams riša
Su tais, kurių kauleliai jau dūlėja
Nes į namus iš kapinių sugrįžę
Malda mes esam mirtį nugalėję

Su jais kartu gyvename ir kuriam,
Jų pramintais takais į kalną kopiam
Ir plaukiame nežinomybės jūrom
Į savo mažą juodasmiltę kopą