Dienos

Nustimpa juk dienos kaip melžiamos karvės
Kišu jas į žemę prie stalo suklupęs
Jų kaulus sudėjęs į riterio šarvą
Paleidžiu į jūra – lai plaukia, lai supas

Ir kiek tų dienų mano jūroj liūliuoja –
Nei krašto matyti, nei balso girdėti
Jos grįžta į širdį, jos eina be kojų
Ir žydi kaip gėlės prie kapo sudėtos

O kartais, kaip kritus iš lūžtančio medžio,
Jos skaudžiai nugremžia man odą lig kraujo
Ir dieną ateinančią liūdesiu dažo,
Į posmą sugrįžti grubiai reikalauja

Bet būna pavasario miglos aptraukia
Tą mirtiną vietą, kur laidoju kūnus
Ir šypso, ir kvepia gėlėta palaukė
Su vyturio giesmėm į prarają griūna

Ir kiek tų dienelių dar liko išmelžti
To gardėsio jųjų išgerti lig dugno
Kol tyliai nusvirsiu į savąją valtį
Ir tolin nuplauksiu kaip džiūstanti lūgnė?