Daugiau niekada..

čia daugiau tragikomedija ;-)

Sekmadienis...

- Sveikas, Broniau.
- Labas, Sigi.
- Padarom?
- Žinoma.
- Kokios velnio ugnies tu čia atsinešei?
- Ai, čia boba man į skverną įkišo.
- Aš tokios negersiu arba gersiu tik tada, kai pirmą burną padarysi tu.
- Gerai, žinoma. O agurkėlių turi?
- Jo, spintoj.
- Nesurūgsta?
- Baik tu, dar geriau. Kai jie padžiūsta, smagiau kramtyti. Žinai, kai mano dantys kaip arklio, tai...
- Taip... paškustva, neatsisuka.
- Duok man. Mano rankos stipresnės.
- Š... ten stipresnės.
- Ale tu pačiupinėk, Siguti, po mėšlavežio kaip kumelys pasidariau.
- Eik, eik. Už mano bobą daugiau raumenų tai tikrai neturi...
- Nenusišnekėk. O, jau atkimšau.
- Kur “čierkos”?
- Te.
- Man iki viršaus.
- Žinoma.
- Rūgšti, – Sigis nusipurto  nelyginant pabaidyta kumelė.

Po penkių stikliukų...

- Jėzau, Marija šventa, man atrodo, kad gyvenimo prasmę galėčiau surasti, jei mesčiau plūgą šalin.
- Aš ir taip galvoju, ką tu sakai.

Po septynių stikliukų:

- Kaip tau atrodo, ar po mirties kažkas yra?
- Nieko ten nėra. Tuštuma ir viskas.

Po aštuonių stikliukų:

- Žinai, Sigi, visgi man atrodo, jog po mirties kažkas yra.
- O ką aš tau sakiau?

Po devynių stikliukų:

- Ne, negaliu patikėti, jog turiu sielą, antraip šitaip stipriai negerčiau.
- O manai gerčiau aš?
- Sakyk, Broniau, ar tau vardą duodama mama jau tada žinojo, kad tau  teks art laukus ir sėdėti su manimi prie vieno stalo?
- Man skaudu apie tai kalbėti... Man velniškai skaudu matyti, kur nusirito mano gyvenimas. Man skaudu girdėti, kaip mano protas tesugeba kartoti rusiškus keiksmažodžius.
- O man visai neskaudu. Toks gyvenimas. Gyveni ir verki...
Butelyje liko nedaug...

- Jau baigiasi.
- Taip.
- Atleisk, bet noriu padainuoti.
- Gerai, o aš noriu verkti.
- Tuomet tu verk, o aš dainuosiu.
- Ne, taip neina, ateis kaimynai.

Nugerta naujo butelio pusė.

- Man atrodo, jog regiu angelus.
- Ne, tai mano ranka
- Ne, angelas.
- Ranka.
- Angelas, po galais!
- Kai mano mama sekdavo prieš miegą pasakas, visada jos paklausdavau: “Kodėl tu tai darai? Man visiškai tai neįdomu”, o ji man atsakydavo: “Tai mano pareiga, sūnau”. Ar bent gali įsivaizduoti, kokią motiną teko man turėti?
- Taip. Tavo motina nemylėjo tavęs.
- Po galais. O visi tie vakarai, kai norėdavau paklausyti muzikos per savo tyliai grojantį plokštelių leistuvą. Ji atsiguldavo ant mano lovos ir garsiai knarkdavo girta. Ar bent įsivaizduoji, kaip viduje garsiai ant jos rėkdavau, neparodydamas nė raukšlelės nepasitenkinimo.
- O mano motina mane mylėjo.
- Tuomet kodėl tu toks kalės vaikas išaugai? Kodėl nesimokei ir nesidomėjai tuo, ko troškai?
- Nes kvailas gimiau, ir man nieko nereikia.
- Nieko?
- Taip. Nieko. Ir apskritai norėčiau  būti aš arkliu. Arčiau laukus ir jausčiau kaip vėjas drasko mano karčius....
- Vadinasi, tu čia per klaidą.
- Kur?
- Žemėje.


Išgertas visas butelis:

- Viskas, daugiau niekada negersiu, girdi mane? Aš gyvenu ne buteliui, o tam, kad kažką suvokčiau ir suprasčiau.
- Aš mesiu taip pat..
- Taip ... nuo šios akimirkos, Sigi.
- Būtent, Broniau. Ir daugiau niekada nė lašo. Mano skaudi svajonė būt arkliu prabunda tik kai pasigeriu, vadinasi, šito daugiau nedarysiu ir ją pamiršiu.
- O aš parašysiu knygą.
- Prisiekiam Dievui dabar abu.. Kartok paskui mane:
- Aš prisiekiu, Dieve, tau, kad daugiau niekada nebegersiu.
- Aš prisiekiu, Dieve, tau, jog daugiau niekada nebegersiu.
- Amen.
- Amen.


Pirmadienis. (popietė)

- Sveikas, Broniau.
- Sveikas, Sigi.
- Padarom?
- Žinoma, o agurkėlių ar turi ?...