Labanakt

Juodomis naktimis visą mano pasaulį užplūsta tamsi tyla. Miegas be sapnų, bauginantis medžių šnaresys už lango ir šaltis. Širdyje.
Niekas man nepasako vakarais „labanakt“, o gal pasako, tik aš pati to negirdžiu. Kartais ir nenoriu girdėti. Gyvenimas savo šaltame pasaulyje sustingdė mane, tačiau kito gyvenimo neturiu ir negausiu. To tiesą sakant ir nenoriu. Man patinka miegas be sapnų, bauginantis šnaresys už lango, tyli juoduma. Tai glosto mano ledinę širdį.

Tą naktį išgirdau keistą, tačiau švelnią melodiją. Ji pamažu veržėsi iš visų kambario kertelių, lipo sienomis, nutildė vėjo gausmą, žaidžiantį už lango. Nuostabi melodija... taip galvojau aš, ir mano sustingęs, vis iš miego nesugrįžtantis protas. Toliau ta melodija darėsi vis ryškesnė, vis garsiau ji skambėjo mano galvoje, kol pagaliau maža kibirkštėlė blykstėlėjo akyse, ir iš lūpų išsiveržė atodūsis: - O Dieve... telefonas skamba!
Ranka automatiškai susiranda mobilų, visada gulintį toje pčioje vietoje. Truputį į dešinę, švelniu komodos paviršiumi ir jau spusteliu atsiliepimo mygtuką.

- Klausau...
- Čia aš, - atpažinu savo geriausios draugės balsą - man blogai
- Aukse? - vis dar neprasibudinu
- Taip, taip... nepyk, kad taip vėlai skambinu... siaubingai jaučiuosi, tikiuosi, gali išklausyti?
- Ne, nepyk, neklausysiu. Tikrai per vėlai paskambinai - smogiau jai savo šaltu balsu, einančiu iš širdies
- Būk gera, tu juk mano geriausia draugė....
- Paskambink ryte, dabar labai noriu miego - iš tiesų noriu kuo greičiau nutraukti pokalbį
- Man labai blogai, - išgirdau kaip ji pravirksta, bet ir tai manęs nesujaudino - tik kelios minutės...
- Nepyk, labanakt.

Vėl padėjau telefoną ant šilkinio komodos paviršiaus ir nuleidau galvą ant pagalvės. Šaltas vėjas glostė man plaukus ir jaučiau kaip vėl smingu į miegą. Bet kažkas buvo ne taip. Negalėjau užmigti. Kažkas man trukdė, lyg šnabždėjo, klausinėjo kodėl taip pasielgiau, kodėl ištariau „labanakt“. Mano akys žvelgė į juodas lubas ir ieškojo atsakymo. Ne, negalėjau miegoti. Siela veržėsi iš kūno, kažko ieškoti, nusikratyti tą lipnų jausmą, pamiršti tą žodį, taip drąskantį mintis: „labanakt.. „.
Vėl pajuntu rankose telefoną, ir renku numerį. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, noriu išgirsti tą balsą, ir jam atsakyti jau kitokiais žodžiais.

- Klausau..
- Aukse, aš atsiprašau... gali kalbėti, jei nori.... - pati nesuprantu, ką kalbu
- Ne, jau nebenoriu. Eik miegoti
- Aš nenorėjau, tiesiog... ką norėjai man papasakoti?
- Nieko, labanakt.

Ryšys nutrūksta. Dabar šis jausmas pasimeta kažkur šiame kambaryje. Slepiasi sienose, vaikšto juodomis lubomis, blaškosi, neranda sau vietos, bet neleičia mano širdies. Gal jis mane paliks? Ne, tūnos ramiai kamputyje, o vieną dieną pairodys, smogs man visa jėga, sugniuždys ir paliks. Bet dabar man neberūpi. Užmerkiu akis.
Dugiau niekada nebetarsiu to žodžio... niekada. Nors dabar man tai neberūpi.

Tyli melodija. Ji aidi sienose, veržiasi iš visų kampučių, nutildo vėją, žaidžiantį už lango, pasiekia mano ledinę širdį. Graži melodija. Ji čia, šalia manęs. Ji skamba man.

- Klausau
- Nepyk, kad numečiau ragelį. Aš atsiprašau.
- Nesvarbu - tyliai ištariau
- Aš tiesiog norėjau...
- Nieko nesakyk
- ....
- Labanakt
- Labanakt...