Priešaušrio miniatiūra

Visai nusivariau nuo kojų, na, bet jos tam ir skirtos. Svarbiausia – tikslas pasiektas. Šią vėjuotą gruodžio naktį per girią, per traškantį šerkšną atbridau čia pas seną bičiulį. Atsigulu, priglaudžiu  galvą prie  žemės. Taip, jis dar gyvas  - girdžiu kaip giliai giliai, po šiurkštaus it lino staltiesė gruodo pluta kvėpuoja šaltinis. Dabar galiu lengviau atsikvėpti, pasiklausyti  liūdnos apuoko pasakos. Tave visi praeina mano bičiuli, neišgirdę  tavo balso trypia kojomis... Iš kur  į kur tu keliauji? Tik šioje vietoje tave galima išgirsti iš  žemės gelmių. Klausiausi atsigulęs beržyne, alksnių giraitėje, sename eglyne – niekur daugiau negirdėjau tavo tylaus čiurlenimo, tik spengiančią žemės tylą...
Rytų pakraštys  sirpsta, ryškėjančiame mėlyje blanksta žvaigždės. Seniai bemačiau tokį spalvų gylį. Dabar dangus panašus į milžiniško šlakio odą. Šaltinis prityla, apuokas įtraukia galvą į sparnus. Priešaušrio spengla skambina  tūkstančiais negirdimų varpų.  Atsiklaupiu prie upės atsigerti, pasilenkiu ir sustingstu – iš vandens žvelgia nei žmogus nei žvėris, tankiais šeriais apžėlęs veidas. Kiek dar žingsnių liko kol peržengsiu ribą, skiriančią žmogų nuo žvėries? Ar tai įmanoma? Jei nebūčiau apsėstas būtinybės gyventi, tai  išeičiau va taip, kaip dabar į girią, tik negrįžčiau. Kartu su briedžiais per žiemą lupinėčiau dantimis rupią medžių žievę, kramtyčiau jaunų  pušaičių viršūnėles,  su sniegienom drauge lukštenčiau sustingusiuas šermukšnio uogas. O jei labai pasiilgčiau, atrisnočiau per girgždantį sniegą, kartu su savo gauja, prie tėvų namo ir pasislėpęs žvelgčiau pro langą į židinio šviesą, į palinkusį prie pečiaus tėvą. Kelias akimirkas, kol prašvis, kol danguje pradės sukti ratus milžiniškas šlakys. Jo gilus žvilgsnis – visų mano klajonių, klejonių, išėjimų ir grįžimų priežastis...