Kelias nuo Skuodo

Žmogus delnais laukelių nesulygins
Ir neištiesins kelio įkirtimų
Jau gelsta sodai ir rugiai sudygę,
Kalnai pašokę melsvą tolį trina

Pakalnė ten lanku į kalną statų,
Kiek upeliukų gurgždančių pavėsy,
Dabar visi, bemaž visi ant ratų
Bet neskubėk, ir taip nulėkt suspėsi

O čia, prie Šarkės buvusio malūno
Ar tvenkinio, kur saulės liepsnos sklaidos,
Šaltinio baltasmėlio minkšto liūno,
Sustok pakurstyt rudeninio žaizdro

Įsiskaityk į klevo rausvą žodį,
Į beržo balto virpančią ramybę,
Į tolumos nurudusią paklodę,
Kuri prieš saulę rasomis sužibo

Nutolsta Aleksandrija kaip valtis
Su pastatais, bažnyčios baltu veidu,
Nubėga pakelės žole apveltos
Ir liejasi į drobės pilką vaizdą

Jau vėl ilga pakalnė klonin leidžias,
O mašina jau kalną gromuliuoja,
Ten viršuje vėl toliai atsiskleidžia
Kurios iškart aprėpti nevalioji

Toli toli lyg svirtys miško plotų
Galūnės medžių sminga į padangę,
Į horizonto tolumas apklotas
Namai, kalneliai, medžiai įsirangę

Ir platuma didinga tarsi jūra
Sustingusi peizažo nelygumais
Taip Ylakiai į tavo veidą žiūri
Ir tu nuo jų esi šiek kiek suglumęs

Nepagailėjo Dievas šitam kraštui
Spalvų, kalvų ir plytinčios didybės,
O ir žmonių gali čia daug surasti
Kurie iškėlė gėrį kaip dievybę

Čia ištisa Žemaičių krašto aura
Tave pasotins ir vaizdais ir duona,
Prisiminimų juostos ausis taurios
Kaip rudeniu nusispalvoję kloniai