Aš jūros degutas

Ne ne, ne gelmėj, kur siūbuoja grožybės
Ir medžiai, ir žolės, ir slėniai juodžiausi
Ir spindulio ruožais gyvybė sužibus
Spalvingą pasaulį į slėnį padžiausto

Aš gelmę juodžiausią savy susiėmęs
Lipus ir be galo vyniojuos į klaidą
Esu kaip dėlė prie raudojimų sienos
Atplaukus, prikibus, nuodais apsiskleidus

Mane jie sudeginti buvo pamanę
Ir laužą viduramžių buvo sudėję
Esu ne žiniuonė, nereikia man menių,
Bet leiskit man būti su savo idėjom

Kai plaukiantis laivas triukšmingai prakiuro
Ir vėjas per skylę susikaupė triumuos
Išbėgom į jūrą kaip krosninis kuras
Ir laisvę pajutom ir tikrą gerumą

Ak, šitokios bangos, ak, spalvos ir erdvės
Ir gelmės ne tokios kaip žemėj uolėtos
Nespaudžia, nedrasko ir veido neardo
Sau tyliai liūliuoji į savąją vietą

O ten prisiglausi prie paukščio ar medžio
Ir plunksnoj sustingsi iš laimės apsvaigęs
Lai miršta, kam mirti dervoj pasirąžius,
Lai žūsta gyvybe liepsnojantis daigas

Aš jūros degutas, be manęs gyventi
Negali nei miestai, nei dundančios stotys
Negali be manęs nei mirtys, nei šventės,
Nei ciklai buvimo pasauly kartotis