Balta liepsna (Kalėdų stebuklas)

Tylioje, apsnigtoje gatvėje degė žibintas.

Blausi švieselė virpėjo po apšerkšnijusiu stiklu ir mirkčiodama apšvietė menką ruoželį aplinkui. Miestas ruošėsi Kalėdoms, todėl aplinkiniai žibintai buvo apipinti įvairiaspalvėmis girliandomis, o jų ryškios ugnelės apšvietė visą gatvę bei ja skubančius žmones.
Tylusis žibintas, stovintis visai prie pat bažnyčios nesulaukdavo tiek daug žvilgsnių, kadangi jo švieselė jau bebaigė užgesti, ir senos konstrukcijos pamažu ruošėsi amžinam žiemos miegui.
Tačiau jis vis dar degė, matyt, norėdamas paskutinį kartą pasigrožėti kūčių naktimi.
Staiga iš minios žmonių, einančių pro žibintą į bažnyčią, pasigirdo mažo berniuko balsas:
- Mama, o kodėl šitas žibintas dega taip blausiai?
Motina pažvelgė ten, kur rodė sūnus ir atsakė:
- Matyt, tai jau paskutinė jo žibėjimo naktis.
Balti ir purūs snaigių kamuoliukai nusinešė jos žodžius dar nesuspėjusius pasiekti liepsnelės, degančios už apšerkšnijusio žibinto stiklo.
Kai vaikas pravėrė bažnyčios duris, pro jų tarpą išplasnojo drugelis.
Mažytis, išsigandęs padarėlis, kažkada įlindęs į šiltą bažnyčios kampelį, ramiai pramiegojo pusę vasaros, ir pabudo tik tuomet, kai ant langų jau žydėjo ledinės gėlės.
Plasnodamas drebančiais sparneliais, jis išsmukęs lauk pasijuto tiesiog siaubingai. Nieko nėra baisiau drugeliui, už šaltį. Juk jis nebuvo sutvertas tam, kad kada nors jį pajustų. Keista, bet kūčių naktį visko pasitaiko...
Drugelio žvilgsnis užkliuvo už menkos švieselės, žibančios po apšerkšnijusiu stiklu. Šviesa jam asociavosi tik su saule, ir mažojo širdelė sudrebėjo.
Lediniame pasaulyje jis pamatė kažką artimo...
Lėtai, virpčiodamas iš šalčio, jis skrosdamas tamsą priskrido prie žibinto ir nutūpė ant juodo metalo ąselės.
- Ar čia kas nors yra? - sutrikęs paklausė
Viduje kažkas sužibėjo.
- Yra - atsakė liepsna
- Ar galėčiau užeiti pasišildyti? - drugelio balsas virpėjo iš šalčio
Po stiklu vėl pasigirdo liepsnos balsas:
- Ne, jei užeisi - sudegsi!
- Prašau... - maldavo drugelis. Aplink tyliai krintančios snaigės  jam varė baimę, o geltona žibinto šviesa atrodė tokia artima... kaip saulė
- Ar galėčiau užeiti? Aš pažadu nesudegti! - sušuko drugelis, net nesuprasdamas, ką tai reiškia
Liepsna nusijuokė:
- Bet aš negaliu pažadėti, tavęs nesudenginti
- Man nesvarbu... aš čia taip sušalau!
Tyli ugnelė suvirpėjo. Net ugninė jos širdis negalėjo likti tokia abejinga, kaip apledėjęs stiklas, už kurio glaudėsi drugelis.
- Užeik - tyliai ištarė
Drugelis lengvai įsmuko po stiklu ir išskleidė savo sparnelius. Ugnis jų neužkabino tik todėl, kad buvo tokia menka, ir kartais vos berusendavo.
- Labai tau ačiū - nusišypsojo laimingas mažylis
Ugnelė sužybsėjo. Spalvingasis drugelis apsidairė aplinkui:
- Kaip čia šilta ir gera... - kalbėjo - ir taip ramu. Tai ne mano kleganti pieva, kurioje žaisdavo galybė drugių. Dar niekur nemačiau tokių dalykų... o kas tu tokia? - paklausė
- Esu liepsna - atsiduso gelsva ugnelė - kadaise, buvau ryškiausias šviesulys šioje gatvėje. Kadaise, žmonės gėrėdavosi manimi, apipindavo mano žibintą spalvingomis girliandomis... kadaise, kūčių naktį, klausydavausi čia kalėdinių giesmių. Norėčiau ir šiąnakt, paskutinį kart pasiklausyti...
Drugelis nejaukiai suskleidė sparnelius:
- O,... o kodėl paskutinį kart?
- Nes šiąnakt aš užgesiu. Jau tiek laiko degiau... ir va, atėjo metas išeiti, laikas baigėsi.
- Ne... tu neužgesi - suplasnojo drugelis sparnais, vos nepaliesdamas ugnelės - pasauly būna visokių dalykų! Visokių stebuklų! Va, vakar aš plasnojau nuo žiedo prie žiedo, o šiandien pabudau, ir lauk išskridęs įkvėpiau ledinio oro gurkšnį! Argi tai ne stebuklas?
- Taip... Kalėdos - tai stebuklų metas - tarė liepsna - aš niekada nebuvau sulaukusi stebuklo. O šios Kalėdos man jį padovanojo.
- Koks tas stebuklas? - nustebo mažylis
- Niekada nemačiau drugelio viduržiemy - nusijuokė liepsna
- Ir man Kalėdos padovanojo stebuklą! - sušuko drugelis - niekada nejutau, kokia šilta žibinto liepsna!

Aplink besisukančios snaigės girdėjo jų juoką už stiklo, o iš banžyčios ataidinčios kalėdų giesmės pūsteldavo žibinto pusėn muzikos garsus. Tik gaila, kad liepsnelė vis dažnaiu virpėjo. Tai pakildavo, tai vėl prigesdavo...
Liepsnelė jautė, kad greitai ji nutils. Lyg būtų pūstelėjęs šiaurės vėjas ji pritemo.
Drugelio širdelė ėmė stipriau plakti:
- Kas tau? - sunerimo jis
- Jau laikas atsisveikinti - suvirpėjo ugnis
- Ne! Neužgesk! Prašau!! Ką aš be tavęs darysiu, jei tu užgesi?! - sušuko drugelis širdį veriančiu balsu. Jis nežinojo, kas yra mirtis, tiesiog mažasis suvokė netenkąs draugo. Ir jam tai drąskė širdį daug labiau nei šaltis sparnelius.
Liepsnelė paskutinį kartą virptelėjo:
- Sudie, drugeli
- Ne!! - iš jo širdies išsiveržė skausmingas riksmas - Tu neužgesi! Negali užgesti...! Neužgesk!
Matydamas, kad nieko nebegali padaryti, pravirkęs drugelis puolė į paskutines ugnies liepsnas.



Už stiklo plykstelėjo ugnis. Tokia ryški balta liepsna, kad ji nušvietė visus aplink stovinčius žibintus. Ir gatvę, ir medžius.. rodos visą miestą ji nušvietė.
Tokios ryškios šviesos nebuvo niekas matęs. Žmonės, einantys iš bažnyčios stebėjosi jos grožiu. Nebuvo tokio, kas nepakeltų į žibintą akių...

- Mama, žiūrėk! Kokia ryški to žibinto šviesa! - suriko mažas berniukas - tai tas blaususis žibintas... kaip ryškiai jis dabar dega!... Argi tai ne stebuklas?
- Taip - atsakė besigrožėdama motina - Juk tai stebuklų metas.