skylėtais tarpkojais košiu sūrų
košiu sūrį
drebiu košę
lipdau molio motiejų
ant tavo kupros
o ant pat viršūnės
ant pat viršūnės
raivosi juodakrūtė undinė
tempi naštą
tiesiai į artimiausią dangų
bet kad dangus
toks žalsvai purvinas
neveltui visi šiko ir myžo
jūron
dabar supranti
kad ne į tą pusę