Esantis

tu buvai merga
su prastai išdirbtu meškos kailiu
kai tik sušildavo oras
pradėdavai skleist mėsos kvapą
žegnodavosi žmonės eidami pro šalį
sakė: amžiną atilsį jam, ramybės
o tu buvai merga
ir sirgdavai niežais
nešiojaisi vogtą šakutę ir prašydavai
žmonių, kad pakasytų tau nugarą
dažniausiai prašydavaisi poetų
o nugirstus eilėraščius nukišdavai
kailio sterblėn kol supūdavo
žiemop užsiverdavo kailio poros
ir nebeskleidavo būties nerimo dvoko
pasiversdavai porą kartų kūlio
ir dingdavo tavo mergiškumas
tada kvepindavomės odekolonais
kol užmigdavom sezono miegu