Žmogus pasaulio

Po kojom beržo svyra šakos,
Dainoj pasimeta beržai,
Ir lyg pusiausvyros netekę
Sudūžta skiautėm jų plaukai.

Ir plaukia upėm po pasaulį
Šimtai žmonių, šimtai veidų,
Traukinių stotį kažkas vis laukia,
Tik vieno veido ir akių.

Kažkam ranka pavargsta moti,
Ir rėkia griūtimi lietus,
Apkurtina pasaulį savo juoku,
Piktoj nakty piktesnis ir dangus.

Tegu sugels uodai rankas ir veidą,
Tegu apkursi plazdančių drugelių spindesy,
Nes tu esi, žmogau, pasaulio,
Duota širdis... O kas širdy?