Jaunam poetui

JJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJ
.
Įsivaizduok save, kad tu kaip medis
Giliai į žemę ir šaknis subedęs
Tvirtu kamienu ir tiek pat šakų kiek ir šaknų
Dar negenėtas, bet vešlus ir vainiku žaliu.
Ir jeigu jau jauti gali vaisius brandinti
Tada poezija-žiedai, kuriuos gali auginti.
...
Bet jeigu tu esi lyg medis nukirstom šaknim,
Kurios neturi jau reikšmės kaip sielos turtas
Tada tau nieko nebelieka, net mintim
Apsižiūrėk, nes gali būt esi mankurtas?
...
Na, žinoma, gali vaizduoti baobabą,
Kuris žinių iš savo vidurių vis semia.
Tada galėtum išgyventi ir dykynėj
Jei jaustumeisi tarp žmonių tarsi laukymėj
Be miško, medžio, net žilvičio žalio
Liks pasakyti: „gal kažkas čia praeity gyveno“?
...
Taigi, poezija nėra švari pašluostė
Kuria tu nuo paviršiaus dulkes šluostei
Turi pats viską išgyventi kūnu, siela
Patirti džiaugsmą, kančią, kad ir kaip nemiela.
...
Ir jeigu tavo jaunas amžius to neleidžia padaryti
Reikės naujai šaknis sau išauginti
Istoriją senų seniausią prisiminti
Ir protėvių kalba jas atgaivinti.
Tada GAL žiedas duos vaisius
Kurie pradžiugins ir tave ir mus visus.
.
JJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJJ