Dvi Stasikės vasaros 15.

Prie ežero buvo vėsiau ir kvepėjo ajerais. Stasikė brangino ežero kaimynystę ir buvo įsitikinusi, kad ir Zenonui čia patiks. Ir toliau rytais bėgs čia praustis, darbymečio vakarais čia maudysis, velės žlugtą. O Zenonas gaudys iš valties žuvį, statys bučius pakraščiuose ar prie ištakos, jeigu panorės.
Ji dar neskubėjo praustis. Atsisėdusi ant lieptelio ir panėrusi kojas į vandenį ilgai mėgavosi gaivia ežero vėsa, kartkartėm žvilgčiodama į Zosinų pusę.
Jau antra diena kaip nėra Zenono. Dabar jau aišku, kodėl jis nesirodo. Kažin ką galvoja? Gal laukia, o gal nebesitiki? Jei jis tik pasirodytų savo kieme, Stasikė tuoj jį pažintų. Iš čia, kur ji dabar sėdi, aiškiai matyti ant kalniuko kaip ant delno plati Zosinų sodyba. Stasikei buvo malonu, stebėti jų kieme judančius žmones.
  Štai Marelė surinko nuo virvės ir tvorų baltinius, matyt ir ji šiandien skalbė. Gal kartais čia ir ne ji, gal kuri kita to kiemo mergina, jų ten dabar net trys, bet kad prie šulinio Zenono tėvas, Stasikė nė trupučio neabejojo. Nedidelis žmogutis pasisėmė vandens ir nuklibilkščiavo atgal. Štai iš gonkelių iššoko Genikė ir pažėrė iš kraitelės vištoms grūdų. Piemenikė, nors į vakaruškas atbėgdavo kartu su Zenonu, su savo brolačiu... Be jų dar yra ir motina – ir tai visi būsimieji artimi giminės. Stasikė pasistengs patikti motinai ir gal jos net susidraugaus, o Genikė tikrai bus jos seserikė.
Po kiemą iki klėties, prie tvartų ir atgal nuolat vaikšto žmonės, jų ten dabar bent dvi šeimos. Štai takučiu pro klojimo galą į paežerę išjojo Zenonas. Sėdi raitas ant vieno arklio, o kitą už pavadžio vedasi šalia. Stasikė susirūpinusi laukia, kur jis pasuks išsukęs iš kiemo?
-Taip, jis turbūt turi kokio nors darbo kolionijoje už ežero ir jos pro čia- pamanė Stasikė.  Jie ir susitiks.
Ji greitai nušoko nuo lieptelio, truputį giliau įbridusi skubiai nusiprausė ir, šluostydama veidą ir rankas, išėjo ant tako.
Zenonas jojo neskubėdamas ir nesidairydamas. Vienplaukis, vienais baltiniais, darbinėmis kelnėmis, basnirčia įsispyręs į padėvėtus pusbačius varėsi žingine nuleidęs galvą, susimąstęs. Stasikė laukė, kol jis prijos arčiau, tačiau nebeiškentusi išbėgo į kelią ir pamojo rankšluosčiu:
- Zenonai .
Vaikinas kaip iš miego pabudo. Pakėlė galvą ir pasisuko į Stasikės pusę.. Po to pliaukštelėjo porą kartų delnu arkliui per sprandą ir šis pajudėjo greičiau. Vėliau neraginamas vėl grįžo prie žinginės ir bindzeno nenoriai. Greitai Zenonas visai sulaikė arklį. Atrodo, kad jis svarstė, ką daryti. Paskui nušoko nuo arklio, užmetė pavadį jam ant kaklo ir abu arklius palikęs priėjo prie Stasikės. Jau dvi dienos, kai jis jos nebuvo matęs, buvo pasiilgęs, bet dabar sutikęs vengė žiūrėti jai į akis. Per tas dienas Zenonui buvo nelengva, o dabar atsidūrus šalia jos darėsi dar sunkiau. Štai ji taip nerūpestingai moja jam, o jis įmanytų apgręžtų arklį ir jotų kuo toliau.
- Juk nieko neatsitiko, tik aš apsirikau truputį. Man labai patiko ši baltaplaukė Salos mergina, todėl ir pasipiršau- ramino save Zenonas. – Bet negi aš apsirikau?
  Staiga jis aštriu tiriančiu žvilgsniu pažvelgė į Statikę, o ši neatlaikiusi nuleido galvą ir paraudo.
- Ko taip piktai žiūri į mane, Zenonai? - paklausė ji visa sutrikusi, nepakeldama akių..
- Tu norėjai man kažką pasakyti? - atklausė jis tirdamas veidą ir kaskart daugiau nusivildamas- taip Stasike?
- Tur būt labai pyksti ant manęs, Zenonai? - paklausė ji švelniai, bet jausdama jo žvilgsnį vis dar nedrįso pažvelgti į jį.
- Ar tau ne vis tiek? - ištarė jis abejingai ir nusigręžė lyg žiūrėdamas arklių.
- Kaip gi, Zenonai. Aš nenorėčiau, kad tu apie mane galvotum blogai. Aš norėčiau, kad tu man atleistum ir nebepyktum. Mums reikia susitaikyti. Aš, žinoma, kalta, kad tau nieko ...
- Apie tai neverta kalbėti- pertraukė ją Zenonas piktai- nei už tai, nei už ką kitą aš ant tavęs nė trupučio nepykstu. Kodėl aš turėčiau pykti? Niekas čia nekaltas, taip susidėjo ir tiek.
  -Kvailai, žinoma, susidėjo, bet galėtum kalbėti ne taip piktai, jei iš tikrųjų nebepyksti?
- Suprask pati, kad man šiuo metu nėra lengva.
- Teisybė, aš suprantu, tau nelabai malonu... Ir vis tai per mane. Bet jeigu tu man iš tikrųjų atleidi, mes daugiau apie tai niekada nekalbėsim, net neprisiminsim. Gerai? Mes ir dabar galime kalbėti visai  apie ką nors kitą. Štai aš iš čia pamačiau, kaip tu išjojai iš kluono ir nutariau tavęs palaukti. Juk mes jau seniai nesimatėm?
- Gera tau, Stasike, juokauti, bet man nė trupučio nėra tam nuotaikos. Gal negreit dar ateis tas laikas, kai aš būsiu linksmas- pasakė Zenonas žiūrėdamas sau po kojomis. – Man atrodo, kad ne dėl to tu norėjai susitikti, kad pasityčiotum iš manęs. Tu turi man ką nors pasakyti, aš matau. Tai sakyk.
-Zenonai- švelniai, su tyliu priekaištu ištarė ji.
Jis ūmai pakėlė galvą ir ilgai žiūrėjo į jos akis.
- O aš galvojau, kad tu, Zenonai, labai apsidžiaugsi mane sutikęs- pasakė ji užmesdama rankšluostį sau ant peties- aš maniau, kad tau labai rūpės sužinoti, kuo viskas pasibaigė, o tu manęs net nepaklausi. Juk tu man palikai paskutinį žodį?
Jis įdėmiai žiūrėjo į ją, tarsi bandydamas atspėti, ką reiškia tokie Stasikės žodžiai. Tiesa, jis tada sviedė Adoliui, kad palieka Stasikei pačiai spręsti, bet tie jo žodžiai buvo daugiau iš nevilties negu iš pasitikėjimo savimi. Juk Adolis šaipėsi iš jo ir tyčiojosi, reikėjo gi jam atsakyti. Apie tai, kad Stasikė rinksis jį, negalvojo, nesitikėjo. Dabar jos laikysena ir šypsena žadino viltį.
- Na, žinoma, juk jis jau aišku buvo pas tave- nenuleisdamas nuo Stasikės akių sumurmėjo susijaudinęs.
Stasikė irgi žiūrėjo į jį lyg pirmą kartą matydama.. Tokio Zenono ji dar niekada nebuvo mačiusi. Jis buvo labai rimtas, susikaupęs, visada ramios jo akys dabar panešėjo į didelio vėjo sudrumstą ežero vandenį. Jos nežvelgė taip kaip visada atlaidžiai, glamonėdamos, bet žvelgė skvarbiai, tiriančiai, klausiamai. Stasikė negalėjo nukreipti šio žvilgsnio todėl užsimerkė. Po kurio laiko, kai ji vėl pažvelgė į Zenoną, pastebėjo, kad jo veidas ir plačiai atlapota krūtinė jau spėjo įdegti, juodi tamsūs plaukai blizgėjo saulėje, o atkritusi sruoga dengė smilkinį ir ausį. Suraukti antakiai ir kietai sučiauptos lūpos darė jį rūsčiu, netgi šiek tiek juokingu.
- Betgi tu nežiūrėk taip  į mane, Zenonai- vėl paprašė Stasikė nusišypsodama.
- Na sakyk, Stasike, - ištarė jis dusliai- ką jūs kalbėjot? - paklausė ir nusuko į šalį akis, stengdamasis būti ramus.
  Paleisti arkliai išsivaikščiojo. Bėris vis kopė į kalnelį rupšnodamas vešlią pavasario žolę, o Sartis įbridęs į vandenį godžiai gėrė.
Zenonas nieko aplinkui nematė tik įsitempęs laukė, ką pasakys Stasikė. Ji ranka perbraukė aukštyn plaukus ir pasilenkusi nuskynė piktšašio žiedą. – Paukšt- sprogo perlaužtas tuščiaviduris kotelis. Kai  Stasikė atsiduso, Zenonas pagalvojo, kad tai, ką jis laikė viltimi prieš valandėlę, buvo viena kvailystė.
- Na, jis pasakė maždaug taip- staiga išgirdo merginos balsą ir sulaikė kvėpavimą. – Kad jis pasistengs sutvarkyti viską taip, kad per Sekmines mes, tai reiškia aš su juo, galėtume susituokti. Su juo vietoj tavęs, supranti? Bet kai aš nesutikau, tai jis labai įsižeidė. Aš, tiesa, paskui verkiau, bet dabar matau, kad nereikėjo- atsakė ji šiek tiek jaudindamasi, užsikirsdama ir painiodamasi, bet Zenonas šito net nepastebėjo. O pagaliau tas ir neturėjo reikšmės.
  Jis staiga atsisuko visas spindėdamas. Akys buvo tokios džiaugsmingos, juokėsi ir kvatojo, nors pats Zenonas stengėsi būti santūrus. Dėl to atrodė sumišęs lyg vaikas.
- Taaip? -paklausė jis pratęsdamas ir tankiai sumirksėjo. Stasikė suprato, kad tai iš laimės ir pati susigraudino. Stengdamasi susilaikyti nuo jaudulio, ji įsidėjo į burną piktšašį ir kramtė jį nejausdama jo aitraus kartumo. Kai akys jau buvo pilnos ašarų, ji vėl pažvelgė į Zenoną ir jo suglumęs veidas jai pasirodė labai juokingas. Ji nusišypsojo, o paskui ją apėmė nenumaldomas juokas:
- Žinoma taip- vos ištarė ji kvatodama, bet dabar ir Zenonas juokėsi kartu su ja. Jis kaip mat užsikrėtė Statikės linksmumu, juo labiau, kad džiaugsmas taip ir laukė progos išsiveržti iš krūtinės. Jie juokėsi viską užmiršę pasaulyje, matydami tik vienas kitą, nepajėgdami ir nesistengdami apie nieką kitą galvoti. Stasikė juokėsi skambiai, užkrečiančiai užversdama aukštyn galvą, o Zenonas kvatojo garsiai, retkarčiais stipriai įtraukdamas orą.  Atrodė, kad ir ežeras džiaugėsi kartu su jais, grąžindamas jiems savo aidą.
-Oi negaliu- pro juokus sušukdavo Stasikė ir vėl juokėsi.
- Ir kas čia apsėdo? - kartojo Zenonas negalėdamas susilaikyti.
- O tu žinai, Zenonai, iš ko mes taip juokiamės? - paklausė Stasikė šluostydamasi rankšluosčiu akis.
- Aš nežinau, iš ko juokiesi tu, bet aš tai grynai iš savęs- prisipažino jis.
- O aš iš tavęs- nusijuokė mergaitė.
- Tai bent užėjo, nei iš šio, nei iš to. Nebeprisimenu, kada taip gardžiai būčiau juokęsis- stebėjosi jis.
- O tik ką sakei, kad negreit galėsi būti linksmas- šelmiškai nusišypsojusi priminė jam .
- Stasike, - staiga Zenonas priėjo taip arti, kad ji pajuto, kaip į veidą padvelkė karštas jo alsavimas- tai vadinasi viskas taip, kaip buvę?
Tada ji užmetė jam ant kaklo rankšluostį, prisitraukė artyn prie savęs ir pašnibždėjo į ausį:
- Taip, taip, Zenonai- ir kelis kart pabučiavo į neskustą žandą. – O gal tu norėtum ką nors pakeisti?
  Zenonas prišoko, apglėbė ją per liemenį ir prispaudė prie krūtinės. Ilgai žiūrėjo į jos akis, švelniu raudoniu užlietus skruostus, lūpas.  Stiprus ir ilgas bučinys juos visiškai nuramino, net ir aitrus piktšašis Stasikės lūpose nesutrukdė.
Kai Stasikė jau buvo ant kalniuko, o Zenonas gerokai nutolęs, jie dar kartą atsigrįžo vienas į kitą.
-Ar tu mane šaukei, Stasike? - paklausė Zenonas iš tolo, nes jam pasirodė, kad kažkas paminėjo jo vardą.
- Ne- papurtė ji galva- man pasigirdo, kad kaip tik tu man šūktelėjai- atsišaukė ji. Ir jie tebežiūrėjo vienas į kitą nei vienas nenorėdamas nusisukti pirmas.
Taip jie ėjo vis atsisukdami, pamojuodami ranka, kol už kalnelio vienas kito nebematė.

    *

Beveik  visus metus Lobinių kiemas neturėjo šeimininko. Tą pačią pirmą savaitę po Sekminių Adolis dingo ir nesirodė Pamūgėje iki pat sekančių metų mėsiedo. Per tą visą laiką jo ūkyje tvarkėsi teta.
  Išleidusi Adolį pasižvalgyti po žmones, kaip kad ji sakydavo, būdama įsitikinusi, kad jis vieną kartą apsigalvojo, paklausė jos patarimo, pabijojo jos pasipriešinimo, teta tarytum visa atjaunėjo. Nesigailėdama jėgų, ji energingai tvarkėsi ir kitus vaikė. Gavusi tokią pamoką ir dabar jau žinodama, iš kurios pusės gręsia pavojus, oi mokės ji Lobinynę apginti.
  Adolis grįžo vis toks pat gražus, tik dar labiau pasipūtęs. Jo kišenėje liko „atstupni“, todėl jis jau išsirietęs farsijo po miestelį su nauju drigantu ir nauja išblizginta bričkute.