Mieli komentatoriai

Jau keleri metai laikas nuo laiko (priklausomai nuo nuotaikos) sukurpiu kokį eilėraštuką ar rašliavą. Rašau tada, kai būna pakylėta nuotaika ir gyvenimas atrodo gražus. Parašau ką nors lengvo, nerimastingo, besirimuojančio.... Tačiau nebepakeliu JŪSŲ prakeikti, purvini, skykščiasnukiai, atsilikėliškų, debiliškų komentarų! Visi čia rašantys manosi esą Dievo karvutės nusileidusios iš Dangaus. Graudu į Jus ir žiūrėti. Vietoj to, kad savo rašliavąs skaitytumėt antrą kartą, tai Jūs, brangieji rašytojėliai, puolate ant kitų kaip erkės pajutusios kraują.
Su jumis, neina susikalbėti nei gražiuoju, nei piktuoju. Vis save aukštinate ir keliate savo uodega aukštyn. Net nebebandote gintis, kad esate tik nukaršęs šuo, norintis uostyti Dievo kaką. Savo menkystes liejate ant kitų.
Ar atsakai sau į klausimą, kam rašai komentarus jei neturi ką pasakyti? Ar atsakei sau į klausimą, kam niekini kitus? Kam perši savo dvokiančia nuomonė? Nesvarbu ar tu vyras ar moteris. SAVO SUŠIKTĄ NUOMONĘ PASILAIKYK SAU!
Pamąstyk kiek tu eilių ar prozos kūrinių esi pats parašęs. Tai tik tau atrodo, kad jie verti Oskarų. Visų jų keliai į viena vietą - ŠIUKŠLINĘ. O tu vis dar bandai kelti savo vertę menkindamas kitų darbus. Man graudu į Tave ir žiūrėti. Į tavo palinkusį siluatą prie kompiuterio. Matyti tas apgailėtinas akis ir mintis, kuriomis bandai įprasminti savo niekingą egzistenciją. Kada gi pagaliau tu suaugsi? Ir nerašyk savo prakeiktų komentarų. Susikišk juos pats žinai kur...