Guru

- Sekantis. - Patalpoje, kurioje daužomų metalų skleidžiamas garsas pranoksta žemės drebėjimą, sušunka vyriškis. Rankoje jis laiko didelį kūjį. Šalia jo stovi didžiulis priekalas, išlietas iš juodojo metalo. Aplinkui mėtosi daug šaltų bei karštų grandinių ir smeigtų.
- Sekantis, po velniais, pasakiau. – Juodas, tarsi anglis, vyriškis pradeda nervintis, ir išspjauna cigaretę be filtro ant ugnį atspindinčios žemės.
- Taip, aš čia.
- Koks nenormalus, man reikėjo taip ilgai šaukti. Už tai gausi trys sykius sunkesnę grandinę ant kaklo.
- Čia ne katorga, kad mane taip teistų, tu esi  paprastas kalvis.
- Ką tu pasakei? Keturis kartus sunkesnė! Aš tau panašus į kalvį? - Pajuodęs it smala vyriškis nuvalo suodžius nuo kairės  krūtinės dalies ir beda pirštu į išdegintus odoje skaičius. - Matai, čia parašyta: -
985856852562106 - tasis prižiūrėtojas.
- Matai, piemenie?
- Taip, bet jūs netikras.
- Ką tu čia nusišneki? Kaip ne tikras? Mano rankos juda, ir aš, kaldamas plienines grandines ant tokių snarglių, kaip tu galvų, jaučiuosi velniškai gerai.
- Bet viskas jau seniai pasibaigė. Ar nesupranti? Pragaras jau perkeltas. Negirdėjot?
- Ką?? Kaip perkeltas? Negali būti, jau milijardus milijonų metų jis čia ir aš jame etatinis.. Supranti? - Keista šypsena nutvieskia prižiūrėtojo veidą.
- Etatinis? Tai puiku, tačiau niekada negali būti tikras dėl ateinančių metų, tuo labiau, kai pragaras tikrai perkeltas į kitą vietą. Pone prižiūrėtojau, jus dirbate ne tame rūsyje, kuriame reikia.
- Kaip ne tame? Mane čia paskyrė. – Prižiūrėtojo šypsena sustingsta.
- Taip, jie išėjo be jūsų. Tikriausiai per ilgą kalimą jūs negirdėjote, kai jie jus šaukė.
- Bet kaip taip gali būti? – Prižiūrėtojo antakiai susiraukia, jis tampa panašus į bejėgį ir ką tik nuskriaustą vaiką. - Ar tai tiesa?
- Deja, taip.
- O iš kur tu žinai? Kas tau sakė?
- Nesvarbu. Tačiau jei norite, galite manimi netikėti.
- Palauk, piemenie, pečius jau gęsta, einu atsinešiu daugiau sielų.
- Nenoriu pasirodyti nemandagus, tačiau nuo to laiko, kai aš jums tai pranešiau, kiekviena akimirka labai svarbi, ir, mano nuomone, kurti pečių dabar tikrai ne laikas.
- Tai ką man daryti?
- Eime su manimi.
- Kur?
- Aš jus nuvesiu į naują vietą.
- Bet man gaila palikti visus draugus.
- Atsiprašau? Draugus, kuriais kūrenate savo pečių?
- Na taip. O kas čia tokio? Kiekvieną vakarą likusiems gyviems sudainuoju “Mažam kambarėly ugnelę kuriu”, ir jie tuo neapsakomai džiaugiasi.
- O kitą dieną juos sudeginate, ir tai vadinate draugyste?
- Taip. Nieko nėra amžino. Vieni ateina, kiti išeina. Kaip bebūtų, tu man rimtai apsukai galvą ir nė nežinau, ar tavimi tikėti, ar suketvirčiuoti ir sušerti sarginiams šunims...
- Galite pažvelgti pro  šitą langą ir išvysti kitapus juodojo ežero stovintį “naująjį pragarą” ...
- Ant jo taip ir parašyta?
- Taip.
- Gerai. O, velnias, man radikulitas. Jau labai senai buvau atsikėlęs nuo šitos prakeiktos kėdės.
- Nesikeikite taip stipriai.
- Gerai, padėk man atsistoti. Imk mano ranką ir  trauk į savo pusę.
- Ji labai sunki.
- Trauk, piemenuk, trauk..- Po ilgų dejonių prižiūrėtojas atsistoja.
- O jūs dar norėjote eiti pakurti pečiaus. Tikriausiai jūs man melavote?
- Kodėl?
- Jog deginat kas vakarą sielas. Jei kas vakarą tai darytumėt, taip stipriai dabar nedejuotumėt.
- Na gerai, esu pasilikęs kelis ištikimus  bičiulius. Jie sklando mano spintoj. Bet kitus deginu, žinok, ne kas vakarą, bet kas trečią. Ir be to, mano nugara labai jautri, todėl dienos jai daro įtaką, tarsi ištisi metai nevaikščiojimo.
- Ak, va kaip.
- Na, tai kur žiūrėti? Pro kurį langą išvysiu aš tą naują pilį?
- Va pro šitą pajuodusį, už kurio stovite. Tačiau leiskit man prieš tai jį nuvalyti.
- Kaip nori, piemenuk. Tik paimk mano nosinę, ji gerai valo.
- Ačiū.
- Sakyk, ar už lango pasaulis nepasikeitė? Ar žaibai su perkūnijom vis dar skrodžia dangų viską temdydami?
- Na... Tuojau pamatysite pats.
- O, Dieve, kai paskutini kartą buvau lauke, viskas atrodė taip juodai.
- Jūs pasakėte “Dieve”.
- Taip, piemenuk, aš taip pasakiau, o ką?
- Nieko. - Šalia prižiūrėtojo stovinti būtybė nusišypso. Na va, langas nuvalytas galite pasižiūrėti. – Prižiūrėtojas pasistiebia ant mažos, sulankstomos kėdutės ir pro apvalų langelį išvysta giedrą dieną ir lauke žaidžiančius vaikus. Jis negali patikėti tuo, ką mato jo pavargusios akys, tad jas patrina ir vėl pažiūri:
Vaikai bėgioja žaliuojančiame sode, nuo krioklio, kurio seniau nebuvo nė kvapo, teka tyras skaidrus vanduo, o danguje nė debesėlio. Ir štai netoliese, už nedidelės kalvos stovi pilis. Ant jos šono išvedžiotas užrašas: “Prižiūrėtojau nr. 985856852562106, nuo šiol būk pasveikintas Dievo karalystėje”