Šiukšlių varžybos

Aš vemiu savo būtį... ir visus bebrus, kurie pragraužė jos tvirtinimus. Esu kaip sraunus vanduo krentantis iš buvusio tvenkinio, raižantis savo šonus į atsilaupiusias medgalių žiaunas... ir į akmenis, kurie kietai išdirbtais kojų spyriais talžo dabartinį laiką ir visa, kas plaukia su sužeistu vandeniu: nugaišusius nendrynų kuokštus, žuvų karalysčių žoles, gamtinius musių sarkofagus ir begėdišką rytdienos mirtį.

Teku sparčiai ir pasroviui, bet atsilieku nuo bendrakeleivių. Nuo šiukšlių (net nuo jų!)... Dėkui Die mano vandeniškos prigimties senvagė dar nepaskendo dugne, kuriame it švitrinis popierius pasiligojusių konteinerinių žandus gludina invalidiškai tūnoti tegalintis smėlis. Greičiui padidinti lenkiu galinį verpeto peleką. Pamažu jis įgauna žuvies uodegą (gal ir aš jau virtau žuvimi?)...

Iššoku iš vandens pasitikrinti ar įgavau sušliužėjusį snukį, tačiau akį patraukia pakrantėmis nusidriekęs šiukšliukų frontas. Cha! Įkibo parazitai rudagalvių nendrių plaukuosenose, o vanduo negailestingai juos aplenkia net nepaglostydamas švinkstančios mėsos smarve pravisusių galvelių. Nendrės kaip fanės ploja ir ošia iš šaknų kylantį pasigėrėjimą. Nesuprantu, kas toms vištpalaikėms atsitiko, juk apnašos stilisto vėjo sukurtose šukuosenose ne toks jau puikus laimikis.

Ponas dangus sudarė sutartį su vandeniu, kad galėtų vaidentis jo veidrodyje. Šnypščia, jog šiandien dykai virtau undine.