kai nuo tuščio dubens

*    *    *



kai nuo tuščio dubens sušlapusias regenas kilsteli
akies vaisiaus žievelėje perkūniją išraižau
smėlio skreitan salsva amžinybė susigeria

tavo vyzdžių suvarstytas bedievybei pasmerktas esu
čia pat rodos tobuliausios figūros metaforos skausmo
ir palaimos grimasomis veidus iškraipo

prieblandos spalvos erškėčiais pasipuošiu galvą
išsilydęs akių stiklas į kavos tirščius susigeria
sapnų aiškintojai beviltiškai nuleidžia akis

gi skauda kaip
taip surėmus nepagarbiai šaukiami šventųjų vardai
taip smerkiama išpažinčiai ir krikštijama į meilės ligonius

kas mirksnį iš verių tavo požiūrių dvasią sugeriu
lig pat dugno vaisių ašarotąjį išragauju
būties laikinumas amžinybės platybėj ištirpsta

kad gi taip bent krašteliu tavo likimo pakraščiu bent
akių pakąstam išvirkščioj – ašarotoj vyzdžių pusėj
reginio išpažinti nuodėmę

nes gi nepasiekiamas vaistas būti greta tavęs
moterie kurią lemta mylėt man
iš tolo