Tikra istorija.

Važiavom metro. Aš jučiausi sukruštai, skaičiau Castaneda, o Besnikas nemokamą laikraštį. Karts nuo karto jis mane pertraukdavo nuo knygos ir parodydavo kažką įdomaus. Paskutiniu metu nesijaučiau jog gyvenu. Buvau supratęs tik tiek, kad slystu kažkur, bet tiksliai kur nežinojau. Jis parodė man nuotrauką, tai buvo ateities lėktuvo modelis, kuris galės nuskraidinti žmones iš Londono į Niujorką per keturias valandas. Ir tai tikrai nuostabu, bet pagalvojau, kiek jis sunaudos degalų kelionėje ir kaip jis terš aplinką. Vėl įsikniaubiau į knygą ir skaičiau apie „dūmelio“ paruošimo būdus. Jis vėl mane pertraukė ir parodė kitą nuotrauką laikraštyje, kurioje pavaizduotas lėktuvo salonas. Žvilgterėjau, bet nenorėjau gilintis. Kelias į prabangą, bent jau šiuo metu man atrodė labai tolimas.
Pabaigiau skaityti skyrių ir užverčiau knygą, pamaniau, jog nelabai mandagu būti savanaudžiu, nes mes važiuojam į mano namus. Ir tai turėtų būti įsimintinas vakaras. Matėsi, jog Besnikas jaudinasi, jis tikėjosi kažko ypatingo, nes sakė, jau seniai nesa tiesiog žiūrėjęs televizorių ramiai. O aš nieko nesitikėjau, netgi galima sakyti, tik priverčiau save ištesėti pažadą pakviesdamas važiuoti jį šiandien. Mes žiūrėsim kokį nors filmą, kalbėsimės apie bet ką ir gurkšnosim viskį su kola, o kai baigsis viskis, raudoną vyną irgi su kola.
Metro sustojo Mile End sustojime ir mes išlipom. Jis numetė laikraštį pirmiau paklausęs, ar jo daugiau mums nereikės. Jis geras žmogus – pamaniau. Aš prisiminiau, jog šiandien nebuvau matęs dienos fotografijos, todėl pasakiau jam ir paėmiau dienraštį su savimi. Perėjom į kitą platformą ir pakeitėm metro liniją, atsisėdom, nes paskutiniai metro maršrutai niekada nebūna sausakimši, nebent tai būtų penktadienio ar šestadienio vakaras. Aš atverčiau puslapį, kuriame ir buvo ta nuotrauka. Tai Trafalgaro skveras, Besnikas pasakė, aš jam pritariau ir pasakiau, jog tokią nuotrauką jau turiu, tik mano fotografija truputį kitokią. Ši buvo su balandžiais, kurie kažko išsigandę pasklido desperatiškai mosuodami sparnais aplink kažkokį vaiką, kuris kiek įmanoma užsidengė rankomis veidą, taip saugodamąsis nuo paukščių. Gera nuotrauka pasakiau, Besnikas palinksėjo galva ir pradėjo pasakoti istoriją apie balandžius.
Tai buvo seniai. Aš atradau balandį ir užmušiau. Su pagaliuku daužiau jį tol, kol jis numirė. Mes buvom vaikai ir aš dar nežinojau kas yra kas. Aš klausiau jo istorijos ir jau norėjau pasakoti savąją, kaip mano miestelyje du broliai dvyniai linksminosi pririšdami balandžiams prie kojų petardas, jas uždegdavo ir paleisdavo paukščius žūti tiesiog ore, bet užsičiaupiau ir klausiau Besniko. O jis pasakojo toliau: tą balandį mes radom, jis buvo turbūt sužeistas, ar sirgo, nežinau, o aš gal dvidešimt minučių daužiau vargšą, žaidžiau su juo. Dabar pagalvoju, juk labai blogai padariau, taip negalima, bet buvau visai vaikas. Juk žmogus galvoti pradeda veliau, kokiu penkiolikos, šešiolikos metų. Ir žinai, man atrodo, tas užmuštas balandis man atkeršijo, arba atkeršys. Aš jam suteikiau skausmą, tai kažkada ir man nepasiseks. Ir tuo metu, kai mes kankinom paukštį, virš mūsų sklandė kitas balandis ir tikriausiai stebėjo kas vyksta apačioje. Jis suko ratus ir kažkokiu būdu sukvietė kitus balandžius. Jų susirinko gal koks šimtas ir pasipylė iš dangaus kaip kruša. Turbūt jie kalbasi, nežianu kokia kalba ar garsais, bet kalbasi. Aš tuo metu jau buvau isijautęs į jo pasakojimą ir pasakiau, jog jie turbūt susikalba mintimis. Nežinau kodėl taip pasakiau. O jis tęsė toliau. Ir pradėjo balandžiai kristi iš dangaus tiesiai ant mūsų, stengėmės užsidengti rankomis galvas, nes jie savo snapais kapojo mūs. Mes buvom maži, mažos rankutės, dengėmės, bėgom ir rėkėm. Balandžiai kirto snapais iki kraujo. Su manimi buvo mano brolis, kuris tuo metu buvo visai mažas, tai jam kliuvo labiausiai. Balandžiai dideli, lyg varnos, dideliais snapais ir visai negailėjo mūsų. Šiaip netaip pavyko pasislėpti. Man jo istorija patiko, klausiau susižavėjęs ir negalėjau patikėti, netgi paklausiau ar balandžiai būna tokie protingi, kad sugebėtų keršyti? Bet jis nežinojo ir pasakojo toliau: Ir kas įdomiausia, mums pabėgus, jis tęsė, visi balandžiai nusileido, apsupo užmuštąjį ir plasnodami pakėlė jį nuo žemės. Tolo ir nutolo nusinešdami negyvėlį padangėje.
Ir tai buvo kulminacija, aš tiesiog raičiausi iš juoko ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tie,  balandžiai sutartinai sukimba snapais ir pakelia su savimi vargšą nukankintą paukštį. Būrys  tolsta ir išnyksta. Panašiai taip tą vakarą išnyko ir mano bloga nuotaika, patikėjau Besniko pasakojimu ir neapsirikau. Aišku prieš tai susijaudinęs ir dar vis besijuokdamas pasakiau, jog ta istorija tikrai neįtikėtinai gera, bet pabaiga, visai nereali. Jis tik nusišypsojo ir priminė, jog tai buvo seniai ir jis nežino ar tai įmanoma, tiesiog įvyko taip ir viskas. Ir svarbiausia, jis niekada net nebuvo girdėjęs  apie Castaneda. 
Vėliau, kai mes jau žiūrėjom beveik nieko įdomaus nerodančią naktinę televiziją, gurkšnojom viskį su kola, jis man papasakojo dar keletą istorijų, prieš tai pridurdamas, jog pasakoja tik tikrus įvykius ir joks personažas neišgalvotas. O aš tiesiog pajutau jo žodžius. Kad viskas, kas buvo iki šiol tegul ir lieka patirtimi, o atetis prasideda dabar. Va taip aš išsikapsčiau iš liūno.