Rutina

Kasnakt prabudus aš staigiai atsisėdu,
Užgaunu galvą į beprotiškus sapnus
Ir rodos - jau širdyje neliko pėdų,
Kurias įspaudė mylintis žmogus...

Kas rytą nusipraususi į veidrodį pabeldžiu
Iš jo pažvelgia manęs taip laukiantis dangus
Ir tik dėl įpročio dar lūpos meldžia,
Kad grįžtų meilė į šituos namus.

Kiekvieną vakarą žvelgiu pro sielos langą
Verkiu, nors neįžiūriu laimės per lašus,
Bet į troškimą vieną dūžta visos bangos,
Dėl jo naktį ir vėl sudužusi širdis prabus...