Mistika yra pats geriausias dalykas,
norint mirti iš pavydo drugeliams.
Girdit, ar girdit,
kaip garsiai plakasi vėliavos.
Bet čia, apačioj, mes nejaučiam vėjo.
Aplink kiurkso tik batai.
Nemūvėjau jų pastaruosius du gyvenimus,
būdamas be proto,
būdamas krištoliniu žmogučiu
su maišu ant kupros.
Juodame taške atsispindi tas tirpimas,
dabar regiu jį.
Akys pasmerktos stiklo -
nežiūri kitur.
Atpuola, kas buvo per daug minčiai ir žodžiui,
vien plaukia į tolį batai,
bėga vaizdas, vaizdai, tuštuma -
juodas taškas.
Niekada nebūsiu tas, kuris pakyla ir nebesugrįžta,
nebūsiu tas gražus, tas dieviškas...
Girdit, ar girdit?!
Bet čia, apačioj, mes nejaučiam vėjo,
kaip garsiai plakasi vėliavos.
Tarkim tu krištolo žmogutis, dar netgi dieviškas nežinia kodėl. Kas, ar čia kas nors dar dieviško yra, kai nėra net vaizdo. Nykuma beveik. Kodėl kažkas turi mirti pavydu, jei neaišku dėl ko. Šiaip jau panašios nesąmonės geriau skaitomos mokančių fragmentuoti ir tą fragmentavimą išnaudoti gražiai, prasmingai. Čia būtų tam tikro grožio, bet postmod. čia yra silpnas, o prasmės jokios. Pask. eilutės dar šis tas.