Arti

Per užgęstančius laužus atjoja atrieda,
Ne žirgais baltažvaigždžiais karietos išpuoštos,
Tarp manęs, to, kuris tik žmogus, susipynęs ramybe,
Ir šerkšnu apsisiautęs, gyvenimu snigęs... Jau gruodis. Jau gruodis.

Blizgesys virsta ašarų blizgesiu,
Neklaustas, nesuprastas krinta it sniegas,
Išsilydęs klaustukas. Nevystančios pušys ramybėj,
Lyg sustingus malda, lyg neištartas žodis toks trumpas, toks juodas.

Nebepyk, kad pavargusios akys,
Žiūri tiesiai ir tiriančiai valandas šitaip sukaustytas,
Ima miegas toks amžinas, tuščias. Dar būsiu. Dar būsiu,
Ir netirpsiu lyg snaigė pajautusi šilumą man paskutinę. Netirpsiu.

Nesupratęs kančios, pamilau šitaip ją,
Pamilau. Ir tarnauju už laiką, už brangų, bet senkantį,
Tokiame trumpame radęs viską iš naujo. Dėlioju greičiau,
Gal nespėsiu... Gal vystantį raus. Lyg nušalusį daigą nevykusį.

Nužydėjo žinojimo obelys... bekvapė tyla,
Apkabino tiek visko brangaus ir sudėto viduj. Bet atims,
Nesvarbu jau. Tik gaila širdy. Ji dar plaks. Ji dar plaks taip ilgai.
Gal ne čia, bet tik jums ir tik jums. Nuo manęs, savo ilgesiu plyštančiu.

Per liepsnojančius laužus atjoja, atrieda,
Baltažvaigždžiais žirgais padabintos karietos,
Meilė liko žydėt gėlėmis vis čia pat. Vis čia pat... aš esu,
Toks laimingas ir mylintis, žiedlapiais byrantis... mėnuo gegužės. gegužės...