Kampučiai lūpų nusileido-
Jaunatim virtęs į žemę kritai -
Upės vandeny atspindžiais siūbavai,
Nuogas laumes nakty prausei...
Aš kaip mėlyna šmėkla, akim užrištom,
Lyg stabas krante nemirksėsiu, budėsiu.
Ir jau matau, ten juodam vandeny, molyje –
Mano purviną plunksną tu užkasęs slepi.