Tavo eilės

Žinai, kad niekam tų eilių nereikia,
Bet popierių vistiek dažnai teplioji;
Nemato niekas jų, tad nelabai ir peikia
Ir reikalingos jos, kaip šuniui septintoji koja.

Štai parašai eilutę ir lengviau kvėpuojas,
Posmelį pabaigi - ir net gyventi noris,
Nors skauda kartais inkstus, tinsta kojos
Ir vis sparčiau didėja tavo svoris.

O kartais pamatai - pro šalį skrenda
Nušiurusi, bet šiaip ar taip - poezijos dar paukštė...
Visokios mintys į pakaušį tau įkyriai lenda_
Užsižiopsojęs pamiršti, kad rankoje laikai tu
                                                        šaukštą...