Lenočka

„Kas jis? “ – prabudus mergina pamatė priešais sėdintį vyrą. Gražiai nuaugęs, tamsiais rūbais. Vyras sėdėjo sumerkęs pirštus į savo juodus garbanotus plaukus. „Jei galėčiau uosti, gal kvapas sugražintų atmintį“- galvojo Lenočka. „Jei jis pakeltų savo akis į mane“ – mergina įsitempė, visas jėgas sukaupus, ji, matyt, išleido tokį garsą, kad priešais sėdėjęs vyras kruptelėjo. Lenočkos akys įsmigo į jo akis. Tos dvi mėlynai mėlynos akys kaip du ežerai. Skruostai visada švelniai įraudę, lyg prasikaltusio kūdikio. Tos lūpos – siauros, užsirietusiais kampučiais. „Niekšas, gudrus niekšas“- Lenočka viską prisiminė. Prisiminė žvakių šviesą, apskrudusią papuoštą antį, raudoną vyną kaip kraujas. Aplinkui linksmi veidai, maloni muzika. Ji plaikstėsi ružava suknia lyg drugelis. Lenočka prisiminė kaip laimės jausmas plūdo jos kūnu. Ta palaima užvaldė ją, nes iš karto ji net nesuprato, ką jai pasakoja šitas prakeiktas niekšas. Staiga vienu metu vaizdas sustojo, jo balsas girdėjosi lyg aidas iš toli. Lenočka supykino. Ji išlėkė laukan. Lijo lietus, vėjas trenkė jai tiesiai per veidą. Plaukai pakilo lyg už virvelių tempiami. Bėgant suknelių lindo į tarpkojį, pynėsi apie šlaunis. „Tolyn tolyn“- mintyse kartojo Lenočka. Į purvą įklimpęs batelis taip ir liko. „Kaip Pelenė“- Lenočka pravirko. Verksmas perėjo į isterišką juoką pro ašaras. Visa šlapia, vos ne iki kelių purve, talžoma vėjo ir lietaus adatų Lenočka geidė tik vieno, kad trenktų griaustinis iš dangaus ir ji su savo skausmu ir suvokimu prasmegtų skradžiai žemę. Staiga plykstelėjo šviesa, bet tai nebuvo taip trokštamas griausmas. Tai buvo didelis visureigis išdygęs nežinia iš kur. Lenočka nespėjo net pasukti galvos, kaip plieninis griozdas trenkė merginai šonan. Nuo smūgio Lenočka pakilo į viršų ir įgavus pagreitį nuskrido į pakelę. Mašina sustojo, iš jos išlipo gražus aukštas vyras. Jo juodi garbanoti plaukai plaikstėsi vėjyje. Jis pasilenkė prie merginos. Paėmęs jos ranką, sustingo. Bet staiga mestelėjo ją į šalį ir puolė atgal į mašiną. Rytas tuoj išauš ........