Velnių medžiotojas 2: Alibahas (4)

Mus apsupo arklių kanopų keliamas triukšmas, žvengimas, riebūs keiksmai ir kratomų ginklų žvangesys. Bloga vieta – tuoj jie susigaudys, kad mes slepiamės kažkurioje palapinėje ir ims kratyti visas iš eilės. Reikėjo skubiai kapstytis iš šios vietos.
Atsargiai praskleidžiau palapinės audeklą ir man į veidą tvoskė dulkių debesis. Priedanga gal ir nebloga, tačiau bėgioti pėsčiam tarp raitų – ne koks pasirinkimas. Gali vien iš įtarimo nušauti.
Nutaikiau akimirką, kai žirgai prajojo pro šalį, tada nėriau lyg paspirgintas kiškis iš palapinės į tarpą tarp priešais stovinčių.
Plėšikai būriu garmėjo į stovyklos centrą ir man staiga kilo idėja. Tiesa, vienam ją įgyvendinti būtų gana sunkoka, tačiau velti į savo planus moterų nebenorėjau. 

Sužvejojau iš už diržo skiltuvą, įsmukau į pirmą pasitaikiusią palapinę ir akis į akį susidūriau su ant vienos kojos strekinėjančiu vyruku. Jis bandė apsimauti kelnes. Šalia, ant smėlio gulėjo svaidomasis peilis kruvinu antgaliu, o dykumų plėšiko užpakalis buvo riebiai sutvarstytas.
- A jie juos sugavo?! – sukriokė jis man į veidą. – Juk sugavo, biče?! Noriu tam smirdalui, kur į mano sėdimąją  peilį leido, akis pagaliukais iškabinti ir jam pačiam supenėti!
- Sugavo, nesijaudink, - nuraminau, - gal žinai, kur gauti naują fakelą?
- Paimk mano. Kampe guli. Aš jiems tuoj parodysiu...
Jis užveržė diržą, pasilenkė savo arbaleto ir tuoj pat atsitiesė, kvyktelėdamas iš skausmo.
- Akis iškabinsiu močkrušiui, žarnas iki sostinės nuvyniosiu!.. – sudejavo. –Ir tai vien dėl to, kad šitoj gaujoj nė vieno šūdžiaus veido prisiminti normaliai neįmanoma! Iš kur man žinoti, kad tu mano draugas, biče?.. Visi mes čia užsidangstę vaikštome! Ir vis eina ir eina naujokai. Sadizas juos priėmė net nepatikrinęs. Gerai, kad tą kvailių nuskynė...
Staiga jis pažvelgė į mane atidžiau. Aš laikiau jo fakelą įspraudęs tarp kojų, abiem rankomis skeldamas žiežirbas. Man reikėjo ugnelės, o štai gulintis po jo kojomis arbaletas nė kiek nežavėjo.
Šitas vyrukas aiškiai nebuvo kardo meistras. Jo žvilgsnis pernelyg blogas –visada žvelgia iš padilbų, lyg tykodamas progos. Ir ūsai jo įtartini – skysti tokie, kabantys virš lūpos nei šiaip, nei taip. Jo net skruostai įtartini – įdubę tokie, subjauroti smulkių randelių. Po akimis – ne mažiau įtartini maišeliai.  Žodžiu – visas įtartinas ir blogas. Neįsivaizduočiau tokio su kardu rankoje ir dar garbingoje kovoje. Visa išvaizda byloja, kad jis – specialistas šaudyti iš už priedangos, be jokio perspėjimo. Galbūt samdomas žudikas mieste buvo. Galbūt net ką nors nužudė...
- Biče, - prabilo banditas, - o tu ar tikras plėšikas? Kam tau reikia mano fakelo?..
- Tu daugiau kvailų klausimų neturi? – apsimečiau supykusiu.
- Kam tau fakelas? – pakartojo jis, vėl bandydamas pasilenkti. Atsitiesė, inkšdamas lyg paspirtas šuo. Žiūrėjo į mane išvertęs nepatiklias akutes. Mačiau, kad jam knieti pasiekti arbaletą ir nukreipti jį į mane.
Galop jis suprato, kad šitaip ginklo nepasieks, tad nusprendė pabandyti atsisėsti, pasiimti ir tada atsistoti.
O man pagaliau pavyko įskelti ugnį. Fakelas linksmai suspragsėjo.
- Kaip aš be jo padegsiu šitą stovyklą? – paklausiau, kilstelėdamas ugnelę prie palapinės medžiagos. – Reikia gi nuo jūsų kaip nors pasprukti, ar ne?
Jis iš netikėtumo kluptelėjo ir staigiai atsisėdo, užbliaudamas tiek iš pykčio, tiek iš skausmo. Paspyriau arbaletą tolyn nuo vyruko  ir išbėgau iš rūkstančios palapinės,  lydimas prakeiksmų.
Lengvu mostelėjimu padegiau gretimą. Kaip jau minėjau – jie čia pasistatė balaganą be jokios tvarkos, palapinę prie palapinės. O juk nesaugu – praslinks koks niekšas velnių medžiotojas su fakelu – ir jau plazdena feniksas virš susmirdusių patalų.

Raiteliai išgirdo žviegimą, bet jie vis dar sukiojosi stovyklos centre. O aš išgirdau neramų žirgų žvingavimą – šie jau užuodė dūmus. Pabandyk dabar, kad gudrus, pavaryti gyvulį į ugnies pusę – arba stosis piestu, arba neramiai trypčios.
Palapinės degė gerai, išmesdamos į orą juodus dūmus. Dervuotas jų audeklas nepraleidžia vidun naktinės dykumos drėgmės, tačiau tuo pačiu yra mirtinai pavojingas tiems, kurie mėgsta guolyje užsirūkyti pypkutę.
Dauboje visiškai nebuvo vėjo. Supratau tai tik tada, kai juodi dūmai ėmė dengti man vaizdą. Jie leidosi žemyn ir vingriais čiuptuvais sodrino orą tarp palapinių.
Man tai reiškė, kad teks pasilakstyti – vėjas, kurio nėra, už mane palapinių nepadeginės.
Patraukiau į saulės pusę, braukdamas fakelu visus pakeliui pasitaikančius audeklus ir klausydamasis vis augančio triukšmo.
Dūmuose bėgiojo iki dantų ginkluoti vyrai, ieškodami padegėjo. Jie paliko persigandusius žirgus, kurie jau greičiausiai iškurnėjo iš prirūkusios daubos ir dabar gaudė mane pėstute, kosėdami ir keikdamiesi, kviesdami savo dievus ar demonus. Oras vis labiau juodo, darėsi sunku ką nors įžiūrėti.
Man akis graužė ne ką mažiau nei jiems. Burną bei nosį prisidengiau rankove, bet vis tiek kvėpavau sudegusia derva. Perpjoviau gerklę sutiktam šauliui (vėl arbaletas!), nuvaliau peilio ašmenis į jo skverną ir nusprendžiau pasielgti šiek tiek gudriau – pakilti į kalvą,  pakvėpuoti grynu oru ir įvertinti savo darbą.

Regis, buvau ne vienintelis toks gudrus. Čia jau sėdėjo du skautai, apsiginklavę arbaletais ir rapyromis. Jie valėsi ašaras ir stengėsi iškosėti paskutinius pelenus. Artimesnysis ranką buvo apsijuosęs plačiu dirželiu, už kurio mačiau sukaišiotus svaidomus peiliukus. Kai jų savininkas mane pastebėjo, aš jau buvau visai šalia, su tebeliepsnojančiu fakelu vienoje rankoje ir su peiliu kitoje.
Jis kriuktelėjo, išlaistydamas savo kraują į žemę. Ištraukiau vieną jo peiliukų ir sviedžiau į toliau prisėdusį antrą skautą.
Vėl ramu, tik apačioje verda pragaras. Dūmai susitelkė pačiame daubos centre, prarydami beveik visas palapines. Netoliese į dykumą spruko žirgų banda, pasibaidžiusi gaisro. Ją vijosi keli raiteliai, aršiais šūksniais ragindami žirgus nekvailioti ir pasukti atgal.
Rytinėje pusėje kyšojo kelios  palapinės, kurių juodas rūkas nesiekė. Toji, kurioje paslėpiau merginas, liko pragaro viduje. Kaip aš jas dabar surasiu?..
Keikdamasis susirinkau skauto peiliukus ir nusprendžiau grįžti savo pėdomis atgal. Juk įmanoma atrasti, ne adata visgi. Prisiminiau, kad palapinė turėjo raudoną apvadą aplink įėjimo dangalą.

Taip, kurgi ne... Dūmuose bet kokia spalva virto juoda arba pilka. O aš klaidžiojau po tą labirintą kartu su galvažudžiais, ieškodamas savo kelio atgalios.  Degančios palapinės man ne tik neleido sekti pėdomis atgal, tačiau verste privertė mauti kuo toliau nuo jų. Kvėpuoti ten buvo visai neįmanoma. Ir jeigu jau aš negaliu ištverti – kaipgi mano išgelbėtosios ištvers po tuo sumaigytu patalu?..
Sudejavau ir pasukau atgal į kopą. Reikėjo atgauti kvapą ir pakrutinti smegenis.
Dūmai jau nebesitelkė – jie kilo plačiu stulpu į dangų. Dabar bet koks patruliuojantis riterių būrys pamatys stovyklą iš už kelių mylių. Ir jeigu tokie čia atsibelstų, man geriau tuo metu būti kur nors toli. Visgi kautis su imperijos gvardija – prasta politika. O įtikinti jodinėjančias skardines, kad nesi vienas iš šiknių, greičiausiai būtų neįmanoma. Alibahiečiai turi pakankamai būdų įsitikinti, ar tiesa tavo pusėje. Pavyzdžiui, pakabintų žemyn galva virš puodo su verdančiu aliejumi ir nuleistų ten dešimčiai minučių. Jeigu išgyventum – buvai teisus. Tačiau tokiu atveju kiltų didelis įtarimas, kaip tau pavyko išgyventi. Va tada tai laikykis...

Kiek dešiniau iš dūmų išniro du kosintys pavidalai. Aš sugriebiau vieną iš svaidomųjų ir jau ketinau patiesti pirmą iš dviejų, kai staiga tas nusikeikė moterišku balsu ir suklupo.
- Užlipau ant kažko aštraus, - išgirdau. – Greide, padėk man.
Net pamiršau, kad turiu reikalų su princese – taip apsidžiaugiau, reikalams nelauktai pasisukus į gerąją pusę.
- Greide! – šūktelėjau, - ei, didenybe!
Merginos sutartinai atsikosėjo ir sužiuro į mane.
- Čia šitas... – subambėjo princesė, - kur daug planuoja, bet nieko nepadaro iki galo. Ei, kaimieti, ar čia tu gaisrą sukėlei?
- Ne aš, - sumelavau. – Tai jų vado palapinė nuo laužo užsiliepsnojo, o tada jau ir kitos.
- O tu palikai mudvi uždusti? Tai bent išgelbėtojas žvilgančiais šarvais – lyg pasakoje!
- Mums reikia dingti, - pasakiau visiems trims suprantamą dalyką. – Negaiškime.
- Vėl naujas tavo planas?
- Ne, tik garsiai galvoju...
- Įsidūriau koją, kad tave kur susuktų! Tu palikai mane basą!..
Užuot atsakęs padėjau jai užsikraustyti ant mano peties.
- O žirgai? Mačiau, bėgo keli į dykumą!
Nieko neatsakiau. Angeliškoji Greidė ėjo šalia tylėdama, retsykiais atsikosėdama. O princesė ant peties dūsavo, lyg klampotų savo kojomis.
- Ir nebandyk daugiau manęs mėtyti nuo peties ant smėlio, kaimieti, - vėl prasižiojo princesė.
- Mane vadina Edvardu, - pasakiau.
- Tai tau gerai. Taigi, nedrįsk daugiau manęs mėtyti. Žinai, skauda visgi.
Tylėjau.
Žirgai nušuoliavo kažkur į pietryčius, palikdami tik plačią pėdsakų liniją. Už mūsų juodavo platus, gumbuotas dūmų stulpas.  Jis nė nemanė sklaidytis. Jeigu plėšikai pakankamai protingi, jie dabar stengsis pasprukti kuo toliau, kad nepakliūtų riteriams į rankas. O aš pagaliau turėjau talismaną, kuriuo galėjau pamojuoti – gyvą princesę.
Aišku, jeigu šita kvaiša nesugalvos atkeršyti man ir neužsiundys savo gaujos ant manęs vargšo. Štai kodėl gelbėti princeses – rizikinga. Niekada nežinai, kokią gyvatę gali ištraukti.

Savo Pegasą pasiekiau be papildomų nuotykių. Jis tebegulėjo nepaliestas, o cerberis jau buvo užsiropštęs ant mano balno ir dabar įnirtingai graužė virvę. Pusę jau buvo įveikęs.
Greidė sustojo išvydusi pragaro išperą, sudėjo delnus kažkokiam ritualiniam ženklui ir šūktelėjo porą baimingų žodelių nesuprantama kalba.
- Raminkis, čia tik mano šuo, - burbtelėjau.
- Tu turi šunį? – pasimuistė ant peties princesė.
Nuleidau ją ant žemės ir ji pagaliau galėjo savo akimis pamatyti tai, ko taip išsigando tarnaitė.
- Kas čia per išgama?! – suvaidino narsią, nors akyse galėjai pastebėti tik baimę.
- Cerberis. Vadinu jį Kandu. Žmonių nepuola, tik mėgsta kojas laižyti. Jums, didenybe, turėtų patikti. Vienas laižytojas, trys liežuviai. To Alibahe net už tūkstantį guartų neatrastumėte.
- Nedrįsk to savo liežuvio prileisti prie manęs, kaimieti, - sumikčiojo princesė. – Man jo snukiai įtartini atrodo. Jis neserga?
- Nežinau, aš ne šunų gydytojas.
Kandas atsargiai apuostė Greidės kojas, tada nubėgo prie didenybės. Apuostė pirštų galiukus, padus, pasuko iš kitos pusės.
- Edvardai... – išgirdau savo vardą iš didenybės lūpų. Kaip tik bandžiau pabalnoti savo Pegasą. – Man regis, jis bando man užpakalį pauostyti!.. Ar jis darydavo taip ir anksčiau?
- Ne, - sumelavau. – Tikrai, keista...
- Patrauk jį nuo manęs! Pašauk jį! Nagi...
Ji stengėsi nuspirti cerberį šalin. Atrodė juokingai.
- Eikš čionai, - ištiesiau ranką Greidei. – Šok ant žirgo.
Tarnaitė vėl pakluso be prieštaravimų.
- Pirma turėčiau būti aš! – pakomentavo princesė, grumdamasi su cerberiu.
- Tik ne šį kartą, - atsakiau. - Tarnaitė dengs jus savo kūnu. Jeigu į mus šaudys, strėlės pirma teks jai.
Nutylėjau faktą, kad dauguma dykumų užpuolimų įvykdoma užklupus iš užnugario. Tačiau jai ir nereikėjo to žinoti.
- Tiek to, - nusileido princesė. – Greičiau, kelk mane, kol tavo šuo man kojų nenulaižė...
Kandas nepatenkintas urgztelėjo, kai jo ką tik pamėgtos kojytės dingo iš akių.
- Regis, mes pasiruošę, - pasakiau, plekšnodamas Pegasui per šlaunį. 

---

Nenukeliavome nė dviejų mylių, kai dangus dar labiau sutemo, saulė pasislėpė už horizonto, o didenybė ėmė rodyti pirmuosius kaprizus po gana ilgos tylos.
Aš ėjau pirmas, vesdamas už pavadžio Pegasą. Cerberis uostinėjo tai priekyje, tai užnugaryje, tai kažkur šone. Jis visada kur nors trumpam nubėgdavo, išvydęs ar užuodęs  kažką, kas jį sudomindavo.
- Saulė leidžiasi dešinėje, - staiga pasakė princesė, - argi mes keliaujame į pietus?
- Į pietryčius, - pataisiau. – Iki Alibaho dar šešios valandos kelio, jeigu visą laiką judėsime tokiu greičiu.
- Stok! – mergina staiga stuktelėjo kulnais Pegaso šonus ir žirgas sustojo vietoje. – Alibaho? Aš maniau, mes traukiame į Koto Inomehą!
Aš trumpai tylėjau, virškindamas jos žodžius.
- Net minties tokios neturėjau, - pasakiau.
- Tai todėl, kad tu... – princesė užsikirto, varstydama mane piktu žvilgsniu, - tiek to! Kurioje pusėje vakarai?
- Visų pirma, - prisimerkiau, - čia mano žirgas ir mano balnas. Antra – aš traukiu į Alibahą, nes turiu ten svarbių reikalų. Trečia – ne kaimiečių reikalas lydėti tokias didenybes per pavojingas teritorijas į kažkokius Koto Inomehus.  Be to, kelionei iki ten neturime tiek maisto ir vandens. Išvada – mes keliaujame į Alibahą.
- Bet man reikia į Inomehą! – suinkštė didenybė.
- O tai jau Alibaho gvardijos reikalas. Kai nukeliausime, galėsi jiems papasakoti, kur tau reikia. Jie tave ant rankų nuneš.
Mergina nulipo nuo Pegaso ir pamankštino kojas, aiškiai neketindama susitaikyti su mano pozicija.
- Kiek tu nori? – paklausė.
- Ką?...
- Aukso. Alibaho guartų. Brangakmenių. Kiek viso to nori?
Regis, ji rimtai ruošėsi į Inomehą. Ištekliai dabar jai nerūpėjo, o tai man visai nepatiko.
- Pažvelk po savo kojomis,  smėliuką matai? – parodžiau. – Mes dykumoje, mergyt. Nėra čia nei maisto, nei lengvai pasiekiamo vandens. Iki tavo Inomeho – savaitė klampojimo. Ir tik tuo atveju, jeigu maistas ir vanduo iš anksto suruošti. Kas man iš tų tavo brangakmenių, jeigu tu po dviejų dienų iš bado arklį sugalvosi išsikepti, o dar po keturių arba sušvinkusius kepsnius grauši, arba jau gulėsi negyva? m Manai, pasieksi  Inomehą? Pasakysiu, kas jį pasiektų – mano šuo. Ir tik po to, kai mus suėstų savo arkliškam alkiui numalšinti...
Ji susiraukė, greičiausiai įsivaizduodama save, graužiančią pašvinkusią mėsą.
- Tai iki Inomeho mes... ne?...
- Ne, - pažvelgiau į dangų. – Tik į Alibahą. Be to, mums metas pamiegoti. Jau temsta, o patamsyje keliauti negerai.  Apsistosime čia.

---

Koto Inomehas – tai kažkas panašaus į Alibahą. Dar vienas miestas – tvirtovė. Tiesa, jis gerokai mažesnis, o ir pilis ne tokia prašmatni. Tačiau sienos – gerokai patikimesnės. Mat Inomehas – pasienio postas. Kadaise ten vyko labai nuožmios kovos tarp zorhunų ir alibahiečių, dėl to tais laikais menka tvirtovė apaugo nematyto storio šarvais. Kiek vėliau, šalia tvirtovės tuometinio valdovo įsakymu buvo išrausti du šimtai šulinių. Dar vėliau, kai į valdžią atėjo pirmasis Rubenojus, nematyta technika privertė vandenį iš šulinių pakilti į dirbtinį ežerą. O kai atsirado ežeras, žmonės suskubo ten statytis savo namukus. Iš pasienio posto Inomehas virto miestu. Tiesa, jis vis dar buvo apsuptas dykumos – kaip ir visa, kas yra Pjestro Alibahe. Mano žiniomis, Rubenojai buvo ištikimi Alibaho imperatoriaus Irmiro vasalai. Ir, jeigu atmintis neapgauna, dabar ten tvirtovėje šeimininkavo Karlemas Rubenojus, turintis vienintelį sūnų. Gana aiški Koto Inomeho ateitis, galima sakyti.

---

Laužo nebuvo iš ko susikurti, o ir nereikėjo. Mums turėjo užtekti ryškių žvaigždžių ir mėnulio šviesos.
Naudodamasis puikia proga, apžiūrėjau savo žaizdas rankoje. Abi jau buvo uždžiūvusios ir tik nemaloniai treškėjo, judinant ranką. Dėl visa ko sugadinau plėšiko apsiaustą, paversdamas jį tvarsčių krūva. Jais ir apsirišau.
Didenybės daili kojelė nukentėjo šiek tiek mažiau – regis, princesė užlipo ant strėlės antgalio ir prie mažojo pirštelio dabar turėjo mažytį taškelį, dėl kurio niurzgėjo ir raukėsi. Dėl viso pikto (o jeigu numirs?..) aprišau ir jos kojytę.
Po dykumą greičiausiai klaidžiojo ne vienas plėšikų būrelis. Dabar jie turėjo būti apimti nevilties, netekę savo namų, mergų ir saugumo jausmo. Vadinasi – labai pikti.
Štai todėl stengėmės būti tylūs ir gerbti dykumos balsą. Aišku, neilgai.
- Man šalta, - pirma neištvėrė didenybė. – Gal turi dar vieną antklodę, Edvardai?
- Neturiu, - burbtelėjau, puse akies stebėdamas abi merginas, susiglaudusias ir besistengiančias sušilti. – Jeigu nori, eik, gulk prie žirgo. Jis šiltas.
- Tavo žirgas smirdi.
- Tikrai? Vadinasi, dar nelabai šalta...
Ji piktai dėbtelėjo man tiesiai į akis.
- O ko tame Inomehe prireikė? - paklausiau. – Bene Ricerto pasiilgai?
- Ne tavo reikalas!
- Che... – krenkštelėjau, - o va ir klystate, aukščiausioji didenybe. Kiekvieno žemdirbio ar amatininko tai reikalas. Kiekvieno išmatų griovio krapštytojo. Susirenka visi jie vakarais prie alaus puodo, prisimena visus savo šeimininkus ir savo šeimininkų šeimininkus – ir taip iki pat valdovo, jo rūmų sargybos, liokajų... Netgi prisimena – spėkite, ką dar? Ėgi princeses, kurios ruošiasi į Koto Inomehus. Visas iki vienos. Taip garsiai prisimena, kad net nepastebi dar nespėjusių nuvargti keliautojų, kurie į svečias šalis ruošiasi. O kol išsiruošia, tokių istorijų prisiklauso... Žino netgi tai, kiek kartų karalius tupykloje sėdėjo ir ką prieš tai kramsnojo.  Taip ir pasklinda tokie gandai iki pat Zorhunų ar Nakrų, kuriems jūs nusibodę iki nugarkaulio. Taip ir plėšikai sužino, kad per jų dykumą šliauš būrys medkirčių, lydinčių vieną princesę. Taip ir vieniši keliautojai sužino, kur jas rasti ir bandyti gelbėti.  O dar sakai – ne mano reikalas. Būtų ne mano reikalas, dabar būtum patenkinta penkiasdešimties  laimingų vyrų...
Didenybė žiūrėjo į mane, bet jau ne taip piktai. Greičiau pašaipiai. Gal ji norėjo tų penkiasdešimties vyrų, o aš sutrukdžiau? Minčių skaityti nemokėjau.
- Taip, - galop tarė ji. – Aš vykstu pamatyti Ricerto Rubenojaus.
- Mat kaip... – linktelėjau. – Tuomet tavo vardas Licera. Esi Irmiro jaunėlė, jei neklystu.
- Ar gandai sklinda ir apie tai?
- Girdėjau, kad vieną kartą tu įsakei nukirsti trijų miestiečių galvas už tai, kad šie nespėjo deramai tau nusilenkti. Tiesa?
- Nesąmonė. Jie VISAI nenorėjo man lenktis. Alibahe tik tarnaitė gali man nesilenkti. Ir tik iš ryto.
Neturėjau ko į tai atsakyti. Mergšės balsas nelauktai ėmė mane erzinti ir aš nusprendžiau užbaigti mūsų dialogą ilga tyla, kuri turėjo trukti iki ryto.
- Svarstai, ar aš neliepsiu ir tau nukirsti galvos? - sugadino planą Licera.
- Ne, - dėbtelėjau į jos akis ir mergšė netgi šiek tiek susigūžė.
Iš tiesų svarsčiau, ar ne laikas nurėžti jai galvą, kol neprijojome sienų.
Bet garsiai to nepasakiau.

Kandas kilstelėjo savo viduriniąją ir nusižiovavo, lygs skelbdamas paliaubas.  Nusižiovavau ir aš. Beveik kartu su Greide, kuri knapsėjo Licerai į petį.

---

Mus pažadino balsva šviesa rytuose ir Pegaso didelis noras nusišlapinti. Žirgas pakilo, patrypčiojo, garbingai pasitraukė per vieną žingsnį į šoną ir atidarė užtvanką.
- Fui! – kaipmat pašoko Licera, - paikšas gyvuly, ką čia sugalvojai?!
Pegasas išsišiepė ir parodė mums savo geltonus kaplius. Jam nutįso ilga, riebi seilė.
Baigęs šlapintis, jis nurisnojo prie vienos iš kopų ir ėmė pešioti sausą dykumos žolę, makaluodamas liežuviu ir laidydamas nesuprantamus garsus.
- Labas rytas... – pasirąžiau. – Karštis jau kyla. Regis, mums metas.
- Aš ant to apsišvilpusio kumelio nebelipsiu! – isteriškai pareiškė Licera.
- A kaip nori, - pakraipiau galvą ir nuėjau balnoti mūsų žadintuvo. Kandas nusičiaudėjo viduriniąja galva ir pabandė susirasti sau pusryčius – apšniukštinėjo gretimas kopas. Deja, ten buvo tuščia.
Kadangi  princesė vis dar nenorėjo apsigalvoti, ant žirgo sėdau aš ir Greidė. Didenybei liko Kandas ir proga basai pabraidyti po smėlį, kuo ji džiaugėsi gal pusvalandį.
Vėliau nepatogumai įveikė karališką užsispyrimą ir man teko imtis vedlio vaidmens.
- Ar kai įjosi į miestą, ir tu apie mane visiems papasakosi prie pirmo stikliuko pirmoje užeigoje? – paklausė Licera, kai iki Alibaho liko valanda klampojimo. Dabar mes matėme netgi bokštus, skendinčius horizonto migloje. Keliavome tiesiai į juos.
- Nežinau, ar turėsiu progą pasėdėti prie stikliuko, - suabejojau. – Manęs laukia reikalai.
- Tu pirklys?
- Ar panašus? – šyptelėjau.
- Ne visai, bet atsakinėji kaip pirklys... Leisk atspėsiu. Samdomas karys?
- Šilta.
- Samdomas žudikas?
- Tai jau ne!
- Ką, labai šalta?
- Tiesiog ledas, - linktelėjau.
- Medžiotojas?
- Atspėjai.
Licera nutaisė linksmą veidelį, tačiau neilgam. Metęs trumpą žvilgsnį atgal, pamačiau jau įtariai besidairančią.
- Hmm, o ką medžiotojas veikia Alibaho dykumose, jeigu ne paslaptis? Ar čia yra ką medžioti? – paklausė.
- Teisybė, nėra... – sutikau.
- Joji parduoti grobio?
- Ne.
- Pirkti ko nors?
- Klausyk, ar tau būtina klausinėti apie mano reikalus? – pabandžiau nutraukti nemalonų kamantinėjimą.
- Klausyk, - pamėgdžiojo mane Licera, - aš vis dar esu princesė, tad reikalauju pagarbos. O šita susmirdusi dykuma didelė ir nuobodi, tad aš noriu pasikalbėti apie ką nors.
- O, tai gerai! – gūžtelėjau pečiais. – Tai gal pakalbėkime apie Jus, o Aukščiausioji? Neabejoju, kad Jūsų persona nepalyginamai įdomesnė už maniškę ir peno šnekoms atsiras ne vienai dienai. Galėsime rūmuose pratęsti!
- Gal tu niekada nematei, kaip kapoja galvas karališkų asmenų negerbiantiems? – staiga paklausė Licera keistai lygiu balsu. Supratau, kad mano sarkazmas ją įsiutino kaip reikiant. Vis dar buvau velnių medžiotojas, bet saugus tik dėl to, kad šiai personai toloka iki jos gvardijos.
- Mačiau, - atsiliepiau. – Žiaurūs ir beprasmiai poelgiai. Į minią susirinkusieji patylomis jus keikia, jų veidai išduoda baimę, o garsiai jie ragina: „Teisingai, taip jiems ir reikia! “ Didesnio veidmainių teatro greičiausiai niekur kitur nepamatytum, tik Alibahe. Jeigu tai TAU, Licera, atrodo verta pagarbos, tuomet tu pasiklydusi iliuzijose. Ir aš net nematau, už ką tave gerbti. Kai aš sakau „Jūs“, tikiuosi lygiaverčio atsakymo. Tačiau tu, mergaite, mane visą laiką arba pravardžiavai, arba ironiškai tujinai. Tai už ką tave gerbti?
- Visi jūs vienodi, - šaltai į mano tiradą sureagavo Licera, - tik pajuntate mirties kvapą ir tampate tokie iškalbingi, nors įamžink jūsų paistalus Metraščių Kolonoje.
Norėjau priminti jai, kad pati visai neseniai buvo pasiruošusi apsišlapinti plėšikų nelaisvėje, bet nutylėjau. Daugiau karališko pykčio ant savo galvos nebetroškau. Tad tik nusijuokiau.
- Ar aš pasakiau kažką juokingo?
- Ne visai. Tiesiog  linksma, kai man grasinama dar nepasiekus miesto sienų, - atsisukęs įdėmiai žvilgtelėjau į didenybę ir ši kaipmat prikando liežuvį. – Žinai, pakeliui gal tris kartus svarsčiau, ar nebūtų man saugiau atsikratyti tavimi, o tavo tarnaitę pasiųsti kur nors į Zorhuniją. Ji visai rami, tiesiog auksinė mergaitė, visos kelionės metu net necyptelėjo.  Ramu, tylu, niekas nieko nematė... Bet va, ne žmogžudys aš.  Kai pagalvoji – daug visgi prarandu...
Licera tylėjo. Kai vėl pažvelgiau atgal, ji stebėjo dykumą kažkur dešinėje.

Ten kažkas kėlė dulkes. Artėjo aštuonių ar devynių raitelių būrys. Mačiau tik siluetus ir ilgus stiebus su vėliavomis. Iš tokio atstumo įžiūrėjau raudoną ir geltoną herbo spalvas.  Tiek užteko, kad įsivaizduočiau Alibaho ženklą – tarp dviejų smėlio kalnų susiraizgiusią raudoną gyvatę.
Artėjo Alibaho gvardijos riteriai - miesto ribų patruliai, keleivių sveikintojai, o esant reikalui – žudikai ir kankintojai. Viskas viename.
Liceros veide mačiau palengvėjimą.