Švino žmonės

Švino žmonės

Stinkis atostogas planavo metų metus. Kūrė planus kaip išsinuomos greitaeigę valtį ir lėks į Marsą, pasivaikščioti po kanjonus, o tada būtinai aplankys tą, amžinai šešėlyje tūnantį miestą, įsikūrusį tarp kanjonų. Tačiau dažniausiai nutikdavo taip, kad atostogos nuplaukdavo su visais jo planais, nes visada atsirasdavo skubių darbų. Jis nekentė savo darbo – dėlioti skaitmenines korteles iš vieno skyriaus į kitą, antspauduoti leidimus ir panašūs dalykai bukino, tačiau jis kantriai kentėjo, vis tikėdamas sulaukti atostogų.

- Viskas. – Garsiai ištarė Stinkis, atsistojo nuo kėdės ir pasuko į departamento vadovo kabinetą. Ten padėjo ant stalo savo atliktus darbus ir išėjimo iš darbo garantiją. Tada nulipo į buhalteriją pasiėmė pinigus už darbą ir visus priedus. Išėjo iš buvusios darbovietės su niekuo neatsisveikinęs.

Jis palengva ėjo link namų, bet staiga, kažkokio impulso pagautas patraukė į vietinį kosmouostą. Praėjo pro milžiniškus erdvėlaivius, skirtus gabenti kroviniams, pro didžiulius kruizinius lainerius ir užsuko į mažų laivelių aikštelę. Joje stovėjo trys nuomai paruoštos greitaeigės valtys.
- Taip, - šiek tiek nusivylęs tarė Stinkis. – Nedidelis pasirinkimas.
- Gal ir nedidelis, tačiau visos trys valtys pačios aukščiausios kategorijos. – Netikėtai už nugaros pasigirdo balsas. Stinkis atsisuko. Iš kito skyriaus prie jo artinosi robotas-pardavėjas. Stinkis atsiduso ir:
- Na, tai papasakok tada apie tuos tris, - linktelėjo galvą į valtis, nieko gero nesitikėdamas išgirsti.
- Na, tiesą sakant vertas istorijos tik tas per vidurį. – Roboto balsas skambėjo ir užtikrintai, ir maloniai. Toks balsas neleido prieštarauti, tačiau tu nesijautei dėl to blogai. – Jis jau yra atlaikęs šešiolika skrydžių po mūsų Saulės sistemą ir du už jos ribų. Nepatyrė nė vienos avarijos. Gedimai labai nežymūs, juos pašalino valties remontiniai botai.
Stinkis palinksėjo galva. Jis jau buvo apsisprendęs.
- Gerai, kokius popierius reikia pasirašyti?

Nepraėjus nei dienai po to, kai Stinkis išėjo iš darbo, jis jau skrido nuomota valtimi į Marsą. Pilotų kursai truko apie valandą, nors jie nelabai ir buvo reikalingi keliaujant po Saulės sistemą. Visas valdymas buvo patikėtas autopilotui, o bet kurią akimirką laivo valdymą galėjo perimti kurios nors planetos uosto darbuotojai.
Stinkis leido valandas prie didžiulio ekrano. Sėdėdavo užkandęs žadą ir stebėjo erdvę anapus. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad visa tai yra tikra, o ne žaidimo simuliacija, kurią jau buvo išbandęs ne kartą. Jis prilietė ranka prie laivo išorinės sienos ir pajuto silpną vibraciją. „Tai negali būti simuliacija. Tai tikra. “ Laivas artėjo prie Marso. Įsijungė valties kompiuteris ir paprašė atsisėsti į saugos krėslą.

Stinkis gulėjo viešbučio lovoje. Užmigti negalėjo. Rytojus turėjo būti įsimintiniausia diena jo gyvenime. Vos išlipęs uoste jis patraukė į agentūrą, kur užsisakė kelionę po Marso kanjonus ir dar norėjo užsisakyti kelionę į senųjų kolonistų miestą, tačiau sužinojo, kad tokios kelionės uždraustos. Kurį laiką Stinkis buvo nusiminęs, tačiau netikėtai mieste prie jo priėjo žmogus ir pasiūlė kelionę į uždraustą miestą. Kaina buvo didelė, tačiau Stinkis neketino atsisakyti savo svajonės.
„Įdomu, ką pamatysiu tame mieste? Juk nuotraukų yra vos kelios, o filmuotos medžiagos iš vis niekur nėra. Sklando įvairios legendos apie jį. Ir tas žmogėnas, kuris siūlė kelionę, nelabai buvo kalbus, tik liepė visada laikytis saulės ir jokiu būdu nelysti į šešėlį. Keista. “ – tokioms ir panašioms mintims sukantis galvoje Stinkis užmigo.

Išvyka po kanjonus buvo įdomi, tačiau ne tiek, kad Stinkis užmirštų jo laukiančią kitą kelionę. Važinėjimas po kanjonus buvo masėms skirta pramoga. Stinkis labai nenorėjo draugijos, bet buvo priverstas dalintis greitaigį sklandantį džipą su dar keliais turistais, o tokių džipų be jų buvo labai daug. Jam norėjosi ramiai pervažiuoti kanjonus, pasigėrėti vaizdais ir ramybe, stebėti smėlio audrą ir panašius dalykus. Tačiau visa kelionė išvyka buvo suplanuota sekundžių tikslumu. Tai buvo vienas didžiulis konvejeris.

Stinkis sėdėjo bare ir valgė pietus, užgėrinėdamas viską iš Mėnulio importuojamu viskiu. Skonis buvo panašus į Žemėje gaminamą viskį, tačiau turėjo kažką dar, ko Stinkis niekaip neperprato. Jam tuštinant antrą stiklinę viskio prie jo priėjo Rentas, vyrukas, pažadėjęs kelionę į miestą.
- Sveikas, drauguži, - pasisveikino Stinkis.
- Sveikas, - Rentas atisėdo šalia, linktelėjo robotui-barmenui, o tada atsisuko į Stinkį. – Ar pasiruošęs?
- Taip, neabejotinai. – Stinkis užsivertė stiklinę iki dugno.
- Gerai, tik neskubėk taip. Iš pradžių keletas sakinių, kaip turėsi elgtis, nuvykęs Ten. – Rentas gurkštelėjo vandens, kurį padavė robotas. – Visų pirma, kaip jau minėjau anksčiau privalai visada laikytis saulėtų vietų, ir jokiais būdais nelįsti į skergatvius, nesvarbu, ką ten pamatytum. Antra, po Miestą vaikštinėsi vienas – tave išleidęs aš pasitrauksiu atokiau ir stebėsiu viską per zondą. Kai norėsi iš ten nešdintis tiesiog pamojuosi ranka ir aš prisistatysiu. Ir trečia... Na, gal to ir nereikia. Tiesiog žinok, kad ten daug švino.

Jie lėkė per dykumą kažkokiu patobulintu džipu skraidykle. Jis buvo kur kas galingesnis ir greitesnis, nei turistiniai, be to pakildavo dar aukščiau. Matant šitokią jėgą Stinkiui pasidarė šiek tiek nejauku. „Kam reikalinga šitokia galia? Juk užtenka paprasto džipo, nes aplinkiniai kanjonai daug mažesni, nei tie, kuriuos mačiau kartu su kitais turistais... “ Rentas į jo būgštavimus nieko neatsakė. Stinkis dar norėjo kažko paklausinėti, bet nespėjo – jie įvažiavo į kanjoną, o dar po kurio laiko pasimatė miestas, įsikūręs tarp uolų. Tačiau pastatai nebuvo tokie kaip dabar. Stinkis prisiminė tokius matęs pavaiksluose ir senose nuotraukose. Tokius statydavo gilioje senovėje. Jie buvo neaukšti, su šlaitiniais stogais, su langais, atveriamais į išorę, ir durimis, kurios darinėjosi paėmus jas už rankenos.
- Kodėl jie tokie, Rentai? Jaučiuosi lyg patekęs į muziejų...
- Gerai pastebėjai. Pirmieji kolonistai statė tokius, kad būtų jaukiau. Jie netikėjo, kad Marse be jų kas nors dar apsigyvens. O paskui ir iš vis nutraukė ryšį su Žeme. Kas jiems nutiko? Niekas nežino. Kažkas bandė tyrinėti, bet dingo be žinios, tad valdžia ir uždraudė kišti nosį. Juk užtenka turistams ir kanjonų. O mokslininkai ir taip turi problemų per akis. Tad liko tik visokie smalsuoliai.
- Ir daug tokių atsiranda?
- Su metais vis mažiau, todėl ir kaina kyla. – Šyptelėjo Rentas

Stinkis išlipo, o Rentas mestelėjo jam kažkokį daiktą į rankas:
- Šitas gali tau praversti. Kartais jie būna labai įkyrūs. Tiesiog nukreipk į juos spindulį ir taip išbaidysi. Čia karščio sintezatorius.
- Kas tie jie? – Stinkis kone rėkė, bet Rento džipas jau rūko tolyn. – Kas per velnias tie jie?
Galų gale Stinkis apsiramino, užsikišo sintezatorių už diržo ir patraukė miesto gatvėmis.  Pirmasis įspūdis apie miestą, kaip muziejų pasitvirtino: tokių namų seniai niekas nebestatė, o ir gatvės buvo grįstos akmenimis. Jis palengva ėjo iš vienos gatvės į kitą, vengdamas tamsesnių vietų. Pagaliau priėjo didžiulę aikštę, kurios viduryje stovėjo kažkokia skulptūra. Stinkis pabandė prisiminti, kas tai galėtų būti ir nutarė, jog tai panašu į fontaną.
Jis pasisuko eiti ir akies krašteliu pamatė kažką judant šešėlyje. Stinkis staigiai išsitraukė iš už diržo sitezatorių. Priešais jį, šešėlyje stovėjo žmogus. Normalus žmogus – su galva, dviem rankom ir dviem kojom. Stinkis žvelgė į jį netardamas nė žodžio. Vienintelis skirtumas buvo tas, jog žmogaus šešėlyje oda buvo pilka. Staiga šis apsisuko ir dingo skersgatvyje.
Stinkis smalsumo impulso pagautas nulėkė paskui. Jis įsuko į gatvelę, kuri buvo vos keleto metrų pločio ir iš kart pajuto, kad jį kažkas stebi. Pakėlęs galvą aukštyn išvydo pro langus žvelgiančius pilkaveidžius. Stinkį nukratė šiurpas ir jis apsisuko norėdamas grįžti atgal, tačiau gatvės gale jau grūdosi pilkųjų žmonių minia. Jis riktelėjo ir pasileido tolyn nuo jų. Skuodė kiek įkabindamas, tačiau minia nuo jo neatsiliko nė per žingsnį. O be to kiekviename lange šmėžavo po veidą. Dar vienas posūkis ir Stinkis atsidūrė akligatvyje. Pabandė įeiti pro vienas, kitas duris, tačiau visos buvo užrakintos. Jis prisispaudė prie sienos. Išlindo visa minia. Stinkis griebė karščio simuliatorių ir pradėjo pyškinti. Tai, ką išvydo spinduliui pasiekus minią, jam pakirto kojas. Pilkoji minia pradėjo lydytis, lyg švinas. Tačiau taip besilydidama minia vis tiek artėjo prie jo. Jis klykė, švaistėsi simuliatorium į kairę ir į dešinę, tačiau jau juto atslenkančios masės karštį.
Iš pradžių karštis apsėmė kojas ir palaipsniui kilo aukštyn. Stinkio balso stygos užsikirto ir jis be garso raitėsi konvulsijose. Karšta masė lipo vis aukščiau ir aukščiau. Galiausiai Stinkis pats virto verdančia mase.
„Sveikas atvykęs, “- kažkur jau nebeegzistuojančiose Stinkio smegenyse pasigirdo balsas. Ir jis pasijuto nebe viena asmenybe, o tūkstančiais viename. Jis suvokė, kad nuo šiol jis jau nebe Stinkis, o Švino žmogus, išsibarstęs, po Mirusį miestą.

Rentas išjungė zondą, įjungė džipą ir pasuko prie pietinės miesto dalies. Ten apsidairęs priėjo prie atokiau stūksančio akmens, jį atvertė ir ištraukė aukso luitą. Pabučiavęs jį, įsimetė į kišenę ir patraukė prie džipo.
- Dar keli turistai ir nešdinsiuosi iš šios skylės... – Rentas šypsojosi.