Kažkas banalaus (matyt)

Debesis žiūri į žemę. Žemė į debesį. Žmogus net nepajunta kaip tarp jų užsimezga karšta ir neblėstanti meilė. Metai plaukia. Kažkur nuplūduriavo debesis. Žemė nejuda iš vietos. Meilės nebėra. Štai kažkas artinasi iš dangaus. Bene debesis? Ne! Žemė žiūri, bet nemato. Įdėmiai artėjantį beveik atpažintą objektą stebi žmogus! Bet jis klysta, tai ne ufonautai ir ne šiaip kokie NSO. Tai tik mažytė plaštakė. Ji neša žinią žemei nuo debesies. Jis grįš. Kada?  Niekas nežino. Meilė vėl užsiplieskia žemės centre. Ji tiesiog verda. Kažkada centras neištvers ir nepastabieji žmones tiesiog išlėks į orą. Jai sprogus. Pabaiga.