Dar viena žvakė. Į tylą.

Žvakė.
Neverkdama...
Žvakė.
Gal ne šiąnakt...
Žvakė.
Aš palauksiu... Kaip visad.

Jis dėlioja jas ratu. Kaskart nusišypsodamas mėnuliui...

Akla šypsena.

Dar viena žvakė. Į tylą.

Štai mama. Grįžta iš laukų, nešina pienu ir meile. Pabučiuoja mūsų kaktas. Iš pradžių tave, vyriausiąjį. Apkamšo mūsų sapnus ramybe. Ir išeina. Neverkdama.

Iš lėto, neskubėdamas, paimi išblukusią nuotrauką, leisdamas ją vis žemyn. Link ugnies. Lyg norėdamas pamiršti. Lyg negalėdamas. Ir nelaukdamas. Ryto. Susimąstai.

Prasiveria trobos durys. Sunkūs, vyriški žingsniai slysta ryto rūku. Šuo, tarytum nenorėdamas paleisti, seka, glaudžiasi prie kojų, laukia... Kažko. Užmiegotos vaiko akys palydi tolstantį tėvą žvilgsniu. Gal negrįš. Gal ne šiąnakt.

Pavargusios rankos siekia liepsnos. Lyg išganymo. Tu padėsi. Juk visada padėdavai. Tu nebetiki savim..? Aš jaučiu.

Aušta. Ji prisėda ant lovos krašto ir dainuoja. Dainuoja tau, brolau... Dainuoja tavo gyvenimą. Mūsų gyvenimą. Svajones. Liečia tavo akis vaikiškais prisilietimais. Smalsiai, atsargiai. Lyg bijodama tavęs. Atsistoja ir nusišypso. Tu miegok. Aš palauksiu (kaip visad)...

Ašarom tirpsta vaškas. Paskutinė. Nuotrauka... Tavo prisiminimų kapinėse. Tu atsiklaupi. Nesimelsdamas. Glostai ugnį. Sukandęs dantis. Žiūri į temstančius griuvėsius. Vaikystės palaikus.  Lyg praeities vaiduoklis. Ne laiku. Sugrįžęs. Ir neradęs. Nei namų, nei...savęs. Leidi ugniai pagrobti tavo liūdinčią meilę. Atiduodi save. Galbūt mirčiai. O galbūt grįžimui...

Dar viena žvakė. Į tylą.