Žiema

I

Žadėta buvo 20 metų
sniego.
o dabar toks šnabždesys
lyg ji baigtųsi
ir vėl prasidėtų
iš naujo.


* * *


II

Žiemą traukinių švilpukais
grįšim
stotyse veidus palikę.
laikrodžiui sustojus
vėl nematomų baimės žirgų genami
baloj paskendę.
nebeišlipsim sausais marškinėliais
išlipsim apšlapinti švęsto bažnyčios lietaus
deginančio
kaip sieros rūgštis.
dėžutėse uždarę spalvas
besiraitančias gyvatėmis
šviesa iš užpakalio
balsais viršuje.
persekiojantys jų žingsniai
taukšt taukšt
į išasfaltuotą dangų
neleidžia pravirkti
iš apmaudo
iš baimės
kai žmonės
renkasi į minias
ir eina mūsų gaudyti
nes po vieną bijo
bijom ir mes
žiūrėdami į juos iš pakrūmių
su nuostaba
jog mūsų baimę
jie vadina
vėju


* * *


III

Žiema be sniego
sningančio po
liepomis.
žiema mums braidant po lapus lig kelių
po lietų lig kelių
ir meldžiantis dangui lig kulkšnių
suklupus ant apelsino žievelės
prašant amžino gruodžio vakaro
lijundros
kai nieko nėra
net negęstančių
vėlinių žvakių
nakties
kai kažkas persekioja
laiptais kyla viršun
iki pat
pat
viršaus
kur balta balta
kaip danguj ar
po karo kaip
pilna tinko
ir durys senoviškos
ir tik vienos
laiptai ratu
žemyn vadinasi aukštyn
kur plyti vanduo žydras toks žydras
ir jame tik tu tarpdury
ir už nugaros senatvė šypsosi