ilguma

Kai saulė sustoja, už nugaros tau, -
Bandai ją pagaut, nepaleisti iš rankų...
Nes taip dar gali pajusti kažką,
Kam esti svarbu, jog tu gyveni...

Net jeigu tu kvailas, pakrypęs stuobrys,
Ar vertas esi vienatvėj kalėti?..
Juk kasdien pamatai, kvailesnių už save,
Bet jie kur kas gyvesni, už Tavo, vingiuotąją mintį...

Sustok nepaliki manęs, nepradink...
Ką veiksiu aš, bet tavo švelnios šilumos?..
Kur meilę atstoją ir viltį...
Dar leisk valandėlę pabūt mylimam,
ir giliojon duobėn neigriūti...