Kur benamės katės išeina,
Kai jas apima noras pabėgti,
Nuo pilkumo pelių kailiukų
Ir nuo spyrių piktų praeivių.
Kai jos miršta tik kartą septintą
Ir nužengia tiesiai į rojų,
Ar benamės katės šildosi
Prie šaltų Dievulio kojų?
Jau ne kartą mane vadino,
Nesutramdoma kate, pasiutusia
Ir dabar negaliu apsispręsti
Kuo iš ties aš galėčiau būti.
Juk mielai ilgam palikčiau
Sočią dabartį ir šiltą guolį
Ištipenčiau minkštom pėdutėm
Per sniege ištižusį gruodį.