Naktis

Kaskart ankstyvą žiemos rytą susiduriu su tamsa, nes įnoringa naktis dar egoistiškai tebesišypso. Niekinamu žvilgsniu atsisukusi į mane ji puikuojasi savo galybe. Kol dienos šviesa dar toli už horizonto, naktis, apsikausčiusi klastingom gijom, negailestingai žaidžia su tais, kurie  bijo mirties. Skurdi tamsa pragaištingai juokiasi užuosdama naują auką, kurią suvilios pasitelkus Šiaurinę žvaigždę. Tik ji traukia svajingus protus, nes gūdžioj nakty ryški šviesos uoga- nauja neišblėsusios vilties akimirka. Deja, čia ji pražūtinga: įkliuvusįjį lėtai uždusins besotės tamsos rankos ir jo dvasią įmes į šalčiu pritvinkusį orą, supintą iš pilkų niūrumo šešėlių. Nors uždarytai sielai niekad nevalia atgaut gyvybės, ji dar ilgai mėgins ištrūkti su viltim ramybės.
Apgaule naikinti tai, kas gyva- ironiška nakties kasdienybė, nes taip yra kaskart ankstyvą žiemos rytą...