Nuspręsta

Stovėjom dviese prie atviro lango. Aš ir Ji. Vėjas kedeno jos tamsius plaukus, kurie retkarčiais patekdavo man į akis. Pažvelgiau žemyn. Aukštai. Net nesimato, kaip lietaus purslai krisdami dūžta į akmeninę žemę.
- Gal jau šokam? – ramiai iš Jos lūpų nuskambėjo žodžiai, kurių aš taip bijojau.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Akyse įžvelgiau ryžtą. Taip, Ji tikrai to nori. O aš bijau...
- Dar ne... – mano balsas nuskambėjo tyliau, negu norėjau.
Mes abu tam ryžomės dėl ketvirtadienio... Tiksliau Ji buvo organizatorė, nelabai norėjau to daryti... Dieve, tebūnie prakeiktas ketvirtadienis... Toji diena jau iš anksto buvo pasmerkta. Juoda diena...
Netikėtai sužaibavo. Blykstelėjusi šviesa akimirkai mus nušvietė. Jau vakaras. Greitai temo. Jos ranka stipriau sugniaužė manąją, pajaučiau jos lakuotų nagų aštrumą. Prigludus prie manęs sušnabždėjo į ausį: “Prašau... Šokam jau...”. Nuo šnabždesio per kūną perbėgo tūkstančiai vabalų.
Reikia... Reikia šokti. Bijau. Bijau šokant pajusti vėją plaukuose. Bijau to momento, kai imsime suktis, kol akys apraibs. Bijau – Ji gali išslysti man iš rankų... Tiesiog bijau... Nenoriu... bet ne laikas atsitraukti, vėlu. Blyksnis. Trenksmas. Tikrai jau metas... Nieko nepakeisi... Jei jau mergina ko užsigeidžia, reiškia nuspręsta.
- Uždaryk langą, šalta, - paprašė mano partnerė. – Pradedam šokti, nespėsim pasiruošti iki ketvirtadienio, prašau...
Sugirgždėjo sukama lango rankenėlė. Nuėjau prie magnetofono ir įjungiau muziką... Prakeiktas konkursas, vis tiek jo nelaimėsim... Vėl numindysiu jai kojas... Kaip visada...