* * *

I

prieš varlės akis
su glaudėm
atsidūręs
be žemėlapio
su badmintono rakete
neieškos įspūdžio pradžios
tiesiog
mojuos rakete
bitės dūgs
tvenkiny virs gyvenimas
o šunelis vaduosis
iš košmarų

karvės balsas
toks kaip pernai
šuliny vanduo
gaivus kaip ir
dienų dingimas
(bet kodėl
sąvoka „skarmalai“
vieno spektaklio dėka
buvo tokia miela?)


II

kaip žaislas – atmintis
pažįsti žinduką
dar yra laiko
kol neparėjo griežta tvarka
kakta liesti pėdsakus sniege
ir žolėje
pasibaigus tūkstantmečio pradžiai
liesti pėdsakų atsispaudimo
ir batų slydimo braižą
kol akmenėliai
bus sudėti į krūvą
ir atšaukta mįslė
išeis į niekur
o šachmatų figūros
sugers atspindimą
geismą

bet laiko dar yra
iš kuprinės pradės lįsti
sakiniai
o puodeliai džiaugsis
žurnalo draugija
apsitaisyti vakaru
ir išeiti ateiti nueiti
saulėlydžiui lendant
į paveikslus
pakelėmis jausti dabartį
šieno spalvoje ieškoti
tarsi galvoje
pamiršto telefono numerio
kol dėmesio neima trikdyti klaidos
apmaudžios kaip
kvailio naivumas
šalia prisėdo
o gal tik davė pamatyt save
prisiminimas apie
šviesų dangoraižį
lyg švyturį
ramu


III

juodumoje nesibaigia diena –
praeities tarnaitė ir ponia
bet gatve mašinos naudojasi
kaip ir prieš 10 metų
kai eidamas užgesinėjau
labos nakties šviesas
tolimuos namuos
atsidariau balkoną
gal taip sugersiu tą dešimtmetį
bet kiemas miega
kaip ir rytojaus giedra
vaiskiai šviečia dangaus olose
gyvybingumas
po debesimis
o daug kas perka
madingas tendencijas
ieško kur padėt senas
(aš jų neišmesčiau)
jokių instrukcijų taisyklių
matau daugialypumo poreikį
popierinėse oazėse
kaip ir džiaugsmo imitaciją
kasdieninėje komunikacijoj
tęsiasi galvotas laukimas:
ar kantriųjų rožės
šiandien jau nebe rausvos? – – –

2007-12-05