Romanas (I skyrius 3,4 dalys)

Tas vaikinas kažkoks keistas. Pirma, užėmė paskutinį staliuką, o tai būna retai. Antra, jo rankovė prairusi, o tai būna dar rečiau. Užsisakė mėsainį ir pavadino jį sumuštiniu. Lyg iš kitos planetos būtų. Matyt, nevietinis. Tik įėjęs parodė, kad turi pinigų. Mulkis. O štai ir Tomas.
—Sveika.
—Labas.
Bučkis į lūpas. Jis taip kvepia, bet šaltumas akivaizdus.
—Kur laisvas staliukas?
—Nėra.
—Kodėl? Juk tarėmės, kad paliksi.
—Pyksti?
—O kaip tau atrodo?
—Ten sėdi vienas vaikinas. Gal prisėsi šalia jo?
—Koks man skirtumas. Tik malonėk nesielgti kaip kokia višta.
Jis visada toks. Grubus. Nekenčiu, kai mane įžeidinėja. Tačiau niekad nieko nesakau. Matyt, ir nesakysiu.

*****

—Sveikas. Galiu prisėsti?
—Gali.
Kažkoks mulkis. Marija atneša vištienos kepsnį su daržovėm. Ji velniškai graži. Ne vištiena, Marija. Tik nejaučiu aš geismo. Žiūriu į ją ir tiek. Pasiūs ji mane velniop. Tiesa, reikia palaikyti pokalbį.
—Aš Tomas.
—Čiuvas.
—Kas?
—Čiuvas.
—Malonu.
Sukertam rankom kaip smuklės kandys. Čiuvas, gal iš kokios Uzbekijos jis.
—Vietinis?
—Ne.
—Iš kur?
—Lietuvos.
—Kalbus.
—Kaip matai.?
—Matau.
—Čia klausimas? Atsakymas? Nežinau.
—Nori šiandien į vakarėlį?
—Kvieti?
Aš gal jam mesijas.
—Jei nori, kviečiu.
—Ateisiu. Kada? Kur?
—22 pas Niką. Šeimininkas jis bus.
—O kas tas Nikas?
—Klasiokas. Su mašina?
—Ne.
Kaip galima būti be mašinos. Turiu dvi, tėvas tris. Baisu, jei neturi iš ko rinktis. Jei turėčiau vieną mersą. Kokia alternatyva? Jokios. Tiesio vienas ir tas pats. O jei neturėčiau visai. Baisu.
—Vadinasi, atvažiuosiu tavęs. Kur būsi?
—Prie šios kavinės.
—Ok, tada kartu paimsiu ir Mariją.
—Nepažįstu.
Nepažįsta. Sukrizenu. Jis nusuka akis. Kažin mulkiai supranta, kad yra mulkiai.
—Gi padavėja.
—Ta gražuolė?
—Taip. Tik nebandyk jos liesti.
—Manęs nė netraukia.
—Merginos?
—Marija.
Dėl to mes panašūs.