Toliau apie lietu

Lenočka atsigavo. Aplinkui taip balta ir tylu. Vaizdas truputi lyg šokinėjo. „Aš gyva, kažkur“- mąstė ji. Pamatė moterį, ji buvo baltais rūbais, pražilus. Balta moteris artėjo link Lenočkos. Mergina suprato, kad baltoji moteris džiaugiasi. „Nieko negirdžiu, visiškai nieko“- Lenočka norėjo kažko paklausti, bet irgi nepavyko. Suvokimas atėjo  pirma baimės. Lenočka pravirko. Ašaros per skruostus, ausų kaušelius, žemyn per kaklą sruvo kaip pavasariniai upeliai. Baltoji moteris puolė šluostyti Lenočkai skruostus servetele. Lenočka nejautė jos rankų prisilietimų. „Negirdžiu, nejaučiu“- staiga Lenočka suvokė, kad ji neuodžia ir kvapo. Ji nebeturi pojūčių. Ašaros plūstelėjo dar didesne srove. Verkti ji dar galėjo. Tai buvo tikras jausmų proveržis. Baltoji moteris pasilenkė ties ja. Lenočka akimirksniu ėmė grimsti į nebūtį. „Nenoriu užmigti“- priešinosi jos sąmonė. Lenočka bijojo, jei vėl pabudus nebematys net šito palatos baltumo...........