Dvi Stasikės vasaros 11.

Kaip gi atrodė pirkutės viduje?  Stalas be staltiesės, stalčius ištrauktas iki pusės kėbso nusviręs. Gal dar ir šaukštas koks nešvarus įmestas?  Tarp mūrelio ir spintos nėra užuolaidos, ant lovos netvarkingai sumesta šūsnis jau išdžiuvusių baltinių, pagalviai be užvalkalų. Kur stovėjo gelda, klanelis vandens pribėgęs, matyt mama nespėjo pašluostyti. Šarmu apibėgę puodai riogsojo ant plytos.
- O pagaliau, ar ne vis tiek kaip čia atrodo? Žiedo, žiedo atvažiavo atsiimti- akimirką pagalvojo Stasikė. – Bet negi iš tikrųjų tai jis? - pati sau netikėdama perbraukė ranka akis. Tuo metu vyriškis pakilo ir eidamas artyn tarė:
- Gero vakaro, Stasike. Ar jau pasisveikinti su manimi nebenori? - jis žengė porą žingsnių pirmyn. Stasikė taip pat paėjo ir vidury kambario jie vienas kitam padavė ranką.
- Iš karto net nepažinau, o kai pažinau, tai negalėjau patikėti- atsiliepė Stasikė susijaudinusi. – Prašom sėstis. Kokie vėjai atpūtė? - paklausė ji sėsdamasi su juo ant suolo kitapus stalo, uždarydama stalčių ir koja giliau po suolu pastūmėdama motinos medpadžius.
  Atrodė, kad Adolis buvo gerai ir linksmai nusiteikęs. Jis vilkėjo mėlynos gelumbės eilute, kuri buvo per gera tokiam paprastam vakarui. Dailiai nusiskutęs, išsikvėpinęs, pasipuošęs pilko šilko prasegta apykakle baltiniais jis jautėsi laisvai, lyg tuose namuose būtų lankęsis kas dieną.  Išdykėliškai prisimerkęs  jis žvelgė į Stasikę  ir buvo toks gražus, toks gražus kaip niekada. Ji jau seniai iš taip arti Adolio nebuvo mačiusi.
- Ne į nugarą man tie vėjai pūtė, atvažiavau prieš vėją. O, stiprus ir piktas jis buvo, vos prisikasiau- atsakė jis pusiau juokais, pusiau rimtai viltingai pažiūrėjęs į Stasikę. – Bet ne čia bėda, svarbu, kad tik parvažiuoti būtų pavėjui.
- Tie vėjai pačiam tur būt po galvą laksto- nedrįsdama nusišypsoti ištarė Stasikė – šiandien toks ramus vakaras, kad nė šakelė nejuda.
- Tas tiesa, vakaras ramus, o mano širdyje vėjai ir audra- truputį patylėjęs pareiškė Adolis, kad net Statikei šiurpas per nugarą nubėgo. – O tau, Stasike, kaip? Ar visai rami širdis? Atsakyk tiesiai, taip kaip yra, neišsisukinėdama.
Nuo tokio keisto klausimo merginai dar viena šiurpo banga ūžtelėjo. Nieko nesuprasdama ji nuleido akis ir krapštinėdama stalą tyliai atsakė:
- Nieko tokio aš nepadariau, kad turėčiau nerimauti.
- Kaip? Tu išeini už vyro ir esi pasirengusi tai padaryti visai ramia širdimi? - neatitraukdamas nuo jos akių kamantinėjo Adolis. – Juk kadaise esi kalbėjusi, kad tekėsi tik už labai mylimo žmogaus.
  Oi, kaip tuksėjo Stasikės širdis. Nuo spėliojimo, ką galėtų reikšti tie žodžiai, jai pradėjo net ausyse skambėti. Adolis įrėmęs žvilgsnį laukė atsakymo.
- Tai kad jis ir yra tas mano mylimasis- ištarė. Tačiau Adolis nebuvo linkęs dabar juokauti.
- Netiesa, nemeluok- paneigė jis viską griežtai- aš žinau, kad tu jo nemyli. Stasikė žvilgterėjo į motiną, paskui į Adolį, tada vėl nuleido akis ir užraudo.
- Aš ir nemeluoju- pasakė ji išsigandusi taip tyliai, kad vos buvo galima girdėti. Tačiau Adolis išgirdo, išgirdo ir motina. Ji stovėjo čia pat atsirėmusi į spintos kampą ir įdėmiai klausėsi tokio neįprasto pokalbio.
- Meluoji- vėl patvirtino Adolis, bet nebe taip griežtai ir truputį patylėjęs švelniai pridūrė- juk tu myli mane. Na pasakyk, ar ne taip? Pasakyk drąsiai, atvirai, kad ir mama girdėtų. Juk tu neišdrįsi pasakyti jai netiesos?
  Mergaitė išraudo kaip žarija ir prisidengė ranka akis lyg nuo stiprios šviesos. Paskui įsikniaubė į delnus ir palinko ant stalo. Adolis  nelaukė atsakymo. Viską seniai už visus nusprendęs tarė:
- O jeigu taip, tai ne su juo, o su manimi turi eiti prie altoriaus.
(B. d.)