Laiškas

Brangioji arba gerbiamasis.. arba, labai paprastai ir kasdieniškai, sveiki gyvi, Petrai, Antanai, Brone!
Rašau Jums, nes neturiu kas veikti. Dangus pilkas, žemė pilka, aplink visur pilka, bet už vis pilkiausia manyje. Matyt, todėl ir kuriu laišką, kuris niekada nebus sukištas į voką ir įmestas į pašto dėžutę, kuris niekada neskris į Madagaskarą ar Paryžių, kurio niekada nelaistys karštos ašaros. Jis niekam... Kažkur skaičiau, kad tokius laiškus paprastai  rašo nelaimingi ir vieniši žmonės. Žmonės, kurie nežiūri į saulę ir į dangų, kurie negeria pieno ir kokakolos, žmonės, kurių rankose nuvysta gražiausios pasaulio gėlės. Nejaugi, ir aš iš jų?
Apsaugok, Viešpatie! Ir žiūriu, ir geriu, ir netgi dainuoju! Tiesa, retai ir tik į garvežio dundesio taktą. Tačiau juk negali kas antras Ivanovas dainuoti kaip Pugačiova, negali kranklys suokti lakštingalos balsu, o įvairiaspalvės vaivorykštės lankas džiuginti žmogaus akį tamsią ir vėjuotą naktį.
Kaip žinome žemė- žmonių planeta. Ji apvali ir graži, maža ir didelė, paslaptinga ir artima. Joje galima surasti ir pašnekinti netgi mane. Tad, mažasis žmogau, koks tavo santykis su gamtos dėsningumais ir nusistovėjusia tvarka žemėje?
Kadangi klausiu pati savęs, o atsakymą girdės tik kambario sienos ir lango rėmai, būsiu nuoširdi: esu nebe penkiametė- turiu šiek tiek proto ir šiokį tokį gebėjimą jį derinti su kuklia gyvenimiška patirtimi. Laisvai skiriu skausmo ir džiaugsmo ašarų spalvą ir gana neprastai orientuojuosi primerkus vieną akį. Žinau, kad žmogus žemėje mąsto visiškai kitaip nei dramblys, ar lokys, kad kasmet, kasdien, kas akimirksnį nenumaldomai artinasi prie visiško amžinųjų vertybių olimpo ir kad „homo sapien“ savęs įprasminimui atviri visi keliai. Taip pat žinau, jog mano kūnas ir besiformuojančios asmenybės kontūrai atsidūrė seklioje gyvenimo pelkėje, kur aš nebe vaikas, bet ir ne moteriškė, kur aš aukštesnė už mamą, nesu didelė, kur aš nebežinau ko ir kiek noriu, ką ir kiek galiu.
Ir dar žinau, kad tiek, kiek lyginant su tuo, kiek žinosiu prieš pasibelsdama į dangaus vartus, tėra mano prakaito lašo dydžio masės palyginimas Baltijos jūrai. Žinom, Dievas duos, jeigu pūs palankios krypties vėjas ir jeigu švies saulė taip, kaip ką tik pašvietė pro mano kambario langą.
Tad, kad ir neatsakiusi į savo pačios iškeltus klausimus, brangioji ir gerbiamasis, išgalvotieji, taip pat galbūt kažkur egsistuojantys Petrai, Antanai, Brone, leiskite atsisveikinant palinkėti kuo geriausios kloties ir kuo mažiau panašios kilmės apmąstymų.