Romanas (I skyrius, 2 dalis)

Prasidėjo... Keturiasdešimt penkios, keturiasdešimt keturios... Napoleono žygiai. Keturiasdešimt trys. Aš tokius kasdien žygiuoju. Sukrizenu. Raštelis:
Šiandien 22 pas Niką.
Trumpa, lakoniška ir aišku. Atsakau lūpomis be garso: OK. Rytoj aštuonios. Paskutinė – pas Huperį. Vienintelis pagarbos vertas žmogus, bet... problemiškiausias. Jau trečia „iš oro“ pamoka pas jį. Užburtas ratas. Trisdešimt. Dar du trečdaliai. Matematika. Nervingai sukrizenu. Ištremtas į Elbos salą. O aš į lagerį. Vėl sukrizenu.
—Tomai, papasakok ir klasei. Visiems bus įdomu pasiklausyti.
„Ką ji čia peza? “. Nesuprantu. Tiesa, turiu atrodyti kietas. Kažin apie Elbos salą ar lagerį? Kažkokia painiava. Atsistoju, pasitaisau apykaklę, jau žiojuosi, o ji:
—Sėskis. Eilinį kartą.
Kažką pasižymi. Kažin minusą. Koks skirtumas. Tėvas viską užglaistys. Visagalis. Sukrizenu. Vienuolika. Dešimt. Devynios. Tiksėk greičiau. Nunuodytas. Kas? Aš? Ne, Napoleonas. Keturios. Trys. Kitai pamokai – padariniai. Kieno? Pamokos ar Napoleono? Gal abiejų. Viena. Skambutis! Atsikvėpiu. Įprotis. Įsimetu sąsiuvini. Lekiu pro duris. Neatsisuku. Dar susidursiu su Don Kichote, o gal Napoleone.
—Ei, tau gal dešimt kartų pakartoti?
—Ko nori?
Trumpa, lakoniška ir aišku. Tai svarbiausia.
—Ateisi pas Niką?
—Gi sakiau – taip. Tai ko dar klausi?
Gūžtelėjo pečiais. Asilas kažkoks.
—Kur eini?
—Į Marijos kavinę.
—Lyg ji savininkė.
—Ok. Jei taip nori – į kavinę, kur dirba Marija. O tu nesiruošk kartu.
—Bet jei bus...?
—Kad ir kas bus.
Mano eisena tokia tragiška. Jaučiuos kaip idiotas. Sulinkęs per kelius. Bet atseit taip kietai atrodau. Na tebūnie. Vis vien neperdauginusiai vaikštau.
—Iki.
—Jo.