Garbaliotomis mintimis
Nuvaitotais sparnais
Lekiam dangumi,
Paslapčia išnyko noras išgyvent
Jis lyg vanduo nučiurlena pasroviui
Į spalvotai mirgančius vandenis.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Kvatoja ir moja bernialiai laukų
Pagauną jie bangą pasatų srovių,
Juos neša ir gena, kvatoja dievai
Paslūpę sau lūpas linguoja smagiai,
Nors kam ir nesigauna linksmai.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Sulyg šikšnosparnio sparnų mostu
Likti pasirįže mes
Pakelt raudoną plevę ten
Ir niekeno vidinės svajonės mostais
Pabaigt žaidimą šį žadu.


Annė van Dalh










