Mažylis...

- O man visi sako, kad mano akys visai tokios pačios, kaip mano tėčio! - Šūktelėjo gausiam besiklausančių ir nuomonėmis besidalijančių vaikų būriui rudaakė valiūkė ir šelmiškai ėmė mirksėti.

- O mano nosytė tokia pat riesta, kaip ir senelės... - nutęsė ištiesų riesta nosimi galintis besididžiuoti išdykėlis.

- O štai mano plaukai tokie patys švelnūs ir geltoni kaip mamytės! - pasigyrė mažylė blondinė, glostydama pečius siekiančius plaukučius.

Vaikų būrelis sėdėjo ant karuselių, nesisupo, o tiesiog dalinosi aks ką ir iš ko paveldėjo. "Tokia įdomi ta tema apie genus" buvo tos dienos dažniausiai kartojami žodžiai. Klegesys skambėjo visur, rodėsi, tarytum teka upokšnis, kurio srovė grumiasi su vis didesnėmis ir garsesnius efektus skleidžiančiomis kliūtimis. Rodėsi, lyg ir tu pats tuoj imsi ir nuskęsi bendrame pokalbių sraute. Visi vaikai dalijosi mintimis...

- O štai aš manau, kad mano tėvėlis stipresnis nei mamytė, tai todėl aš ir turiu garbanotus plaukus kaip jis, o ne kaip mamytė. - nusprendė baltapūkis garbanius, sėdėjęs šalia sūpuoklių ir pūsdamas žandus iš bendro neturėjimo ką veikti, mat kalbėti jam nebuvo TAIP įdomu...

...Dalijosi nuomonėmis...

- Nemanau, jog mergaitės turi būti šviesiaplaukės, o berniukai tamsiaplaukiai, nes aš kaip ir mamytė esu juodų plaukų, o mano tėvelis, sakė, yra šviesiaplaukis. -  dėstė tamsutė, žybsinčiomis akimis ir klostuotu sijonėliu besididžiuojanti pamaiva.

...Dalijosi prisiminimais...

- Kiek pamenu savo močiutę, ji turėjo tokios pačios formos lūpas kaip ir aš, tik tiek, kad dabar jos nebėra, o jos lūpas aš pamenu vos pasižiūrėjusi į veidrodį. - džiaugėsi rauduonskruostė, rankose laikydama dar vakar "Žaislų planetoje" pirktą lėlę "Barbie".

Tačiau netoli sūpuoklių, smėlio dėžėje skendo mažylis, su kastuvėliu nepaliaujamai daužantis smėlio trupinius... Jis tylėjo, tačiau skruostais riedėjo ašaros už j pasakydamos viską. Ak, tu beširdi smėli! Kodėl tu teiki jam tiek skausmo? Tai ne tu? Tuomet kas?..

- O aš į nieką nepanašus! - pro ašaras iškošė mažylis. - Į nieką! Aš esu vienintelis toks ir iš niekeno nepaveldėjau nei riestos nosies, nei tokių lūpų, nei rudų akių, nei geltonų, nei garbanotų plaukų... Nieko! Nekenčiu savo mamos ir tėčio už tai, kad jie man nieko nepaliko paveldimo...

- ...O iš kur tu žinai? - Bandė padėti kažkas. -  Juk tu net nematei kokie tavo tėvai...

- Atstok! Aš jų gal ir nemačiau, bet aš žinau, kad į tokius, kurie mane paliko aš negalėčiau būti panašus. Jiems mat per mažai pinigų buvo, sako teta ir dėdė, negalėtų manęs tokio išlaikyti... Jei aš būčiau su mama ir tėčiu, aš nevalgyčiau... Neprašyčiau gimtadienio ar Kalėdų dovanų... Būčiau geras geras! Geresnio sūnaus jie nebūtų matę... Bet jie to nenorėjo!.. Jiems geriau buvo uždirbti pora litų, o ne pabūti su manimi... Kam mums tie pinigai?! Kad suaugusieji palikinėtų savo vienintelius vaikus?! Nekenčiu nei mamos! Nei tėčio! Nei pinigų!.. Ir nesu aš į juos panačus, nė viena menkiausia blakstienėle... Niekuo... Nes aš ne toks!

Mažylis, net ir nesiekdamas štai ano, pakelėje stovinčio medžio šakelės lapų, savyje laikė šitiek neapykantos, kiek būtų užtekę kiekvienam Kinijos gyventojui kasdiena išsirėkti ant nekenčiamo žmogaus... O ta neapykanta gimė iš negautos teisės išreikšti meilei... Mažylis taręs savo žodžius pašoko iš smėlio dėžės ir pabėgo toli toli... Kur jo nieks nepagaus... Jis mąstė apie Meksiką, bet iš geros tetulės išgirdau, jog vėliau, grįžo visaas murzinas namo, pas tetą ir dėdę, kurie jį pasiėmė iš vaikų namų, vakarienės...

- ...O mano mama sakė, kad jo tėtis irgi buvo toks greit užsiplieskiantis ir eenergingas... - Prisiminė mažoji rudaakė valiūkė.

- O aš iš senelio girdėjau, kad jo mama jei jau supyksta, tai tiek išsakys tai ką mąsto! - Pasisakė ką žinąs šviesusis garbanius.

O aš sužinojau, kad mažylio noras vis dėl to neišsipildė... Jis YRA panašus į tuos, kurie jį paliko...

  Pajutau, kaip iš mano žalių, iš mamos paveldėtų, akių rieda ašaros... Mažyli, tave myli ir teta ir dėdė... Būk jiems dėkingas už viską... O mama, prieš metus palaidojusi tėtį nuo plaučių vėžio, karts nuo karto užsuka prie sūpuoklių pažiūrėti kaip jos žaliaakis mažylis sūnus kapstosi smėlio dėžėje ir retkarčiais išsako savo nuomonę... Gal kadanors, kai taip nejausi neapykantos savo žaliaakei mamai, aš tau ir pasakysiu kas ji ir kodėl jai dabar, tebesėdint toje pačioje vietoje, kur matė tave išlekiant su šlapiomis akimis ir skruostais, stringa keistas gniužulas gerklėj, o iš žalių akių vis dar rieda tokios pačios sūrios ašaros kaip ir tau...