Atrasti save

Kiekvieną rytą, atversdami laikraštį, klausydami žinių per radiją ar per televiziją, mes nepastebimai nugrimztame į neigiamos informacijos jūrą. Kuo toliau, tuo labiau mums yra peršamas nepatrauklus ir tamsus pasaulio vaizdas, kuris sudarytas iš begalės prievartos, kovos dėl pinigų ir valdžios. Mums nuolatos į galvą kemšamos naujienos apie nesibaigiančias avarijas, katastrofas ir žmogžudystes, kol tai tampa nebepakeliama ir tuomet, jau nebesitikėdami sulaukti gerų permainų klausiame savęs – „Nejaugi pasaulyje nėra nieko gero? “.
Mes nuolatos ieškome gyvenime ko nors už ko galėtume užsikabinti, tarsi „Ariadnės siūlo galo“1, kuris išvestų mus iš šio labirinto, ieškome viso to prasmės, kuri pateisintų tokį mūsų egzistavimą, tačiau nerandame. O viso to pasekoje kyla depresija, kuri sieloje palieka vien tik tuštumą.
Tačiau dienos bėgyje mums pavyksta iš dalies atsitraukti nuo tokių minčių: darbas, šeima, draugai, hobis. Vakare taip pat galime pasirinkti įvairias pramogas, kurias mums gali pasiūlyti mūsų industrija. Visa tai mums tarsi padeda laikinai negalvoti apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir užsimiršti. Bet ir vėl išaušta rytas ir vėl tas pats tuštumo ir nesaugumo jausmas. Kai kurie žmonės nebegalėdami kęsti nuolat pasikartojančios tokios būsenos bando pabėgti nuo šio jausmo pasinerdami į alkoholizmą, narkotikus, kai kurie suserga psichinėmis ligomis. Kiti bando save „laikinai nuraminti“ užsiimdami meditacijomis, joga ar kitomis psichologinėmis praktikomis. Visa tai žmogų laikinai nuramina, tačiau problema išlieka neišspręsta, o toks „raminamųjų“ poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi. O kas toliau? Kokias dar panašias būsenas mums dar reiks iškęsti? Ar visa tai kas vyksta su mumis tėra tik atsitiktinumas? Ir kas gali mus nuo viso to išvaduoti?

Jeigu žmogus žinotų kokias būsenas jam reikės išgyventi kol jis pasieks tą „posūkio tašką“ nuo kurio prasidės jo progresuojantis teigiamas vystymasis ir tobulėjimas, tai be abejo žmogaus požiūris į gyvenimą būtų visiškai kitoks.

Tuomet žmogus nepultų į narkotikus, savižudybę ar depresiją, o į savo egzistavimą žiūrėtų visiškai kitaip, labiau viską suprasdamas, jį supančią realybę performuotų kitaip. Juk pasaulis aplink mus keičiasi įtakojamas mūsų minčių. Kaip sakoma, teisinga ligos diagnozė – pusė sėkmingo gydymo.
Taigi, žmogaus įtaka pasauliui priklauso nuo jo minčių. Todėl teisingas realybės suvokimas jau yra vaistas. Juk vien tik nuo mūsų supratimo kas iš tikrųjų su mumis vyksta, nuo mūsų ryšio su aplinka, suvokimo kas ir kodėl su mumis taip elgiasi, priklauso mūsų elgesys, dėl ko keičiasi mūsų realybė, kas verčia mus toliau vystytis ir pereiti į aukštesnį mūsų egzistavimo lygmenį.
Jeigu mes nors dalinai suprastume žmogaus ryšio su kitu žmogumi svarbą, visos žmonijos ryšį su gamta, bei žinotume kiekvienas savo rolę tokioje vieningoje sistemoje, tuomet tikrai galėtume pakeisti pasaulį. Nepastebimai išsispręstų visos žmonijos problemos, tiek išorinės (tirpstantys ledynai ir didėjančios ozono skylės), tiek vidinės (depresija, narkotikai, terorizmas bei karai). Visa realybė galėtų pasikeisti į gerają pusę vien tik mūsų suvokimo dėka.

1 Ariadnės siūlas - išeitis iš sunkios padėties. Frazeologizmas kilo iš senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam išeiti iš Labirinto.