15 minučių

Laisvė! Kelias! Prieš akis laisvė ir kelias. Alsuojantis karščiu ir iš proto vedančia tuštuma. Velnias, ir vėl niekas nevažiuoja. Žmonės, kur jūs?! Juk vasara, atostogos! Ką, vargšas keleivis vėl pusę dienos turės stypsoti pakelėj?!
Nieko, nepraeis nė 15 minučių ir kas nors būtinai pravažiuos. Juk visada taip. Tereikia palaukti 15 minučių. Kaip visuomet.
Tikiuosi… O jeigu?.. Ne, šalin tokias mintis. Tuomet jau buvo naktis. Po smarkios pūgos.
Apgaudinėji save. Saulė dar nebuvo nusileidusi. Nuostabus saulėlydis. Kelio gale saulė. Kaip kelionės tikslas.
Kiek tada laukei? 15 minučių? Daugiau. Tokia pūga negalėjo liautis per 15 minučių. Buvai sušalęs kaip niekad. Išsigalvoti galėjai bet ką. Deja, vaizduotė kuo puikiausiai darbuojasi ir dabar… Juk praėjo pusė metų! Bet po to karto taip ir nestovėjai ant kelio pakelta ranka… Pusę metų… Po…
Bet juk nieko tada nenutiko. Pavežėjo iki pusiaukelės ir… dingo… Ne, tebuvo vaizduotė! Kaip visada perdaug besidarbuojanti vaizduotė… Tik pagalvok – jauna mergina prie vairo. Kas čia keisto? Juk daug žavių merginų vairuoja. Keliuose gausu ne pirmos jaunystės ir keistokai atrodančių automobilių. Juk dar ne tokiuose esi sėdėjęs. Gal visiems tiems nudaužytiems šonams sutvarkyti ji neturėjo pinigų. Nieko čia keisto…
O kruvini pirštai?.. Optinė apgaulė. Nieko daugiau. Juk akino besileidžianti saulė, galėjo suklaidinti kad ir ilgi raudonai lakuoti nagai. Juk buvo žiema, tirtėjai nuo spiginančio šalčio, būtum į bet kokią mašiną sėdęs, kad tik į priekį važiuotų. Buvai pavargęs… Akino  saulė… Kaustė šaltis…
Be to, toks malonus skambus balsas.
Nors šaltas, išbalęs veidas….
Šypsena!
Be išraiškos…
Akys!
Pernelyg tuščios…
Mašinoje buvo šilta!
Nejaukiai…
15 minučių. O ką sakiau – tereikia palaukti 15 minučių ir kas nors tikrai pasirodys! Šalin visas įkyriais mintis. Gana fantazijai darbuo…
Velnias, negali būti! Ramiai. Negali būti, kad tai – tas pats automobilis! Nesvarbu, kad… žadėjo ilgam susitikimui po pusės metų…